„Redaktoriaus testamente“ esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose... Stengiausi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos. Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika.