1947 metais gimęs Masadžis Išikava iki trylikos metų augo Japonijoje su japone motina ir korėjiečiu tėvu. 1958-aisiais Šiaurės Korėja pradėjo aktyvią repatriacijos kampaniją, ragindama korėjiečius grįžti į gimtąją šalį, neva virtusią „rojumi žemėje". Kupina vilčių Išikavos šeima persikraustė į Šiaurės Korėjos kaimelį, įstojo į Darbininkų partiją ir prisiekė ištikimybę Kimui.

Labai greitai paaiškėjo, kad nei „rojumi žemėje", nei laisva valia ar nuoširdžiu tikėjimu idėjomis čia net nekvepia, o pseudoreliginis režimas tautą valdo baime ir represijomis. Atviliotos šviesių pažadų, šeimos pateko į bado, koncentracijos stovyklų ir prievartos pragarą.

Skurdas ir panieka dėl to, kad esi pusiau japonas, nesibaigiantys pažeminimai ir sekinantis darbas bei artimųjų netektys – tai Išikavos pasakojama Šiaurės Korėjos kasdienybė, lydima desperatiško troškimo išgyventi, net jei tenka maitintis žole ar medžių žieve.

Ši istorija – apie 36 metus, praleistus labiausiai izoliuotame ir represyviame šiuolaikinio pasaulio režime, traiškančiame likimus ir ciniškai niokojančiame žmonių sielas. Čia, „įstrigus beprotiškoje, pavojingų lunatikų išgalvotoje sistemoje, geriausia elgtis taip, kaip liepta". Čia geraširdžiai miršta iš bado pirmieji, o sakantys, ką galvoja, yra sunaikinami.

Ryžęsis rizikuoti gyvybe ir bėgti iš šalies, Masadžis sugeba perplaukti upę ir atsidurti Kinijoje, bet pabėgimas neatneša nei sėkmės, nei vilčių išsipildymo: laisvė kainuoja vienatvę ir režimo gniaužtuose likusią šeimą. Dar šiurpiau suvokti, kad tai – ne rašytojo išmonė, bet šiuolaikinio pasaulio dalis.

Šiandien, atsidūręs kitapus sunkios totalitarinės uždangos, į šalį, iš kurios pabėgo, autorius vedasi ir mus.