Germanai, kadaise gyvenę nedidelėje teritorijoje - tarp Elbės ir Oderio bei Skandinavijos pusiasalio pietų - pirmąsyk minimi II-I a. pr. Kristų graikų, vėliau romėnų istoriniuose šaltiniuose. Karingos germanų gentys nuolat plėtė savo teritorijas ir pamažu tapo vis svarbesnės bendrame Europos kontekste. Tacitas savo veikale “De origine et situ Germanorum”, viename svarbiausių istorinių šaltinių apie senųjų germanų gyvenseną, ypač išskyrė vieną iš skandinavų genčių: “...…už jų prie pat Okeano – svijonų bendruomenės, nekalbant apie vyrus ir ginklus, turinčios dar ir stiprų laivyną...… Svijonai gerbia turtą, ir juos valdo vienas karalius ne iš malonės ir be jokių teisių apribojimų. Ginklų atskirai kaip kiti germanai neturi, jie bendri, bet užrakinti ir juos saugo sargas, ir netgi vergas, nes staigiems priešų antpuoliams kelią užtveria Okeanas, o neužsiėmusios ginkluotų žmonių rankos lengvai daro netvarką, tad karaliams net ir nenaudinga patikėti ginklų saugojimą kilmingam, laisvam ar atleistiniui” * Iš Tacito pasakojimo matyti, kad svijonai buvo puikūs jūrininkai, garsėjo sukauptais turtais. Gentį sudarė diduomenė, laisvieji, atleistinieji ir vergai. Jie turėjo gana tvirtą karaliaus valdžią. Dėl to ilgainiui svijonai kartu su kitomis germanų gentimis prie Baltijos jūros, kur ypač sparčiai vystėsi prekybiniai ryšiai bei laivininkystė, pralenkė germanų gentis, gyvenusias kontinento gilumoje. Taip galbūt galima paaiškinti ankstesnį runų rašto atsiradimą bei didesnį jo paplitimą Skandinavijoje palyginti su kontinentu.