Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos. 1944 m. kovas – 1945 m. balandis – unikali istorija, atspindinti milijonų žmonių kančias. 1943 m. lapkritį Amsterdame gyvenanti žydų kilmės Renata Laqueur, profesoriaus dukra, ir jos vyras Paulas Goldschmidtas buvo nacių suimti ir išvežti į Vesterborko stovyklą Nyderlanduose, o po kelių mėnesių – į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Šią priverstinę tremtį Renata regi kaip savotišką kelionę ir vos patekusi į stovyklą ima raštu fiksuoti, ką patiria pati ir jos vyras. Tai savotiškai padeda jai ištverti stovyklos gyvenimo baisybes. Dienoraštį ji rašo iki 1944 m. gruodžio, tol, kol visiškai nusilpusi tiesiog nebepajėgia rašyti. Po kelių mėnesių, 1945 m. balandžio 10 d., vos penkios dienos iki anglams ir kanadiečiams išlaisvinant stovyklą, 2500 mirtinai sergančių ir išbadėjusių belaisvių, tarp jų ir Renata su vyru, sukišami į traukinį. Saugomi esesininkų, jie važiuoja per sunaikintą Vokietiją, nežinodami galutinio kelionės tikslo. Balandžio 23-iąją belaisvius Trėbice išvaduoja rusų kariuomenė. Grįžusi į Nyderlandus R. Laqueur paverčia savo dienoraštį bei kelionės užrašus rišliu tekstu. 1946 metais Renata atiduoda jį Valstybiniam karo dokumentacijos institutui. „Aš – išgyvenusioji, o ne auka." – Renata Laqueur