Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, Darius Pocevičius rašo toliau. Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai. Vis dėlto ši knyga skiriasi nuo anksčiau autoriaus parašytų, nes svarbiausi čia – nebe miesto artefaktai, bet 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai, prabylantys tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių. Taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei. Kiek rašytojų anuomet galėjo pragyventi iš kūrybos ir vadintis profesionalais? Su kokio masto cenzūra jie tada susidūrė? Kuo garsėjo Kompozitorių miestelio perklausų salė? Kaip gyvenamojo ploto draudimus apeidavo namus statęsi dailininkai? Kas tapo Vilniaus knygų mugės pramote? Kuo prekiauta čekinėse ir dolerinėse? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo 9-ojo deš. Vilniaus ponios? Kurie „Spartoje“ gaminti apatiniai rūbai vadinti reitūzais, kombinukais ir maudymkėmis? Kada pasirodė sinkleris „Santaka“, vadintas pirmuoju lietuvišku personaliniu kompiuteriu?