Feldmaršalo Erwino Rommelio dienoraščiuose, knygų apie karo meną apmatuose, pranešimuose ir oficialiuose raštuose karinei vadovybei, švelniuose, atviruose laiškuose žmonai bei sūnui atsispindi šio vieno garsiausių hitlerinės Vokietijos karvedžių dramatiško gyvenimo istorija – nuo šlovingų pergalių ir aukščiausių apdovanojimų iki karčių pralaimėjimų bei priverstinės savižudybės. Didieji karvedžiai dažniausiai būna prasti rašytojai, bet E. Rommelio pasakojimas – nepaprastai objektyvus ir vaizdingas. Jis turėjo įprotį beveik kas vakarą diktuoti ataskaitą apie praėjusios dienos įvykius, po kiekvieno mūšio apibendrinti jo eigą ir padaryti išsamias išvadas. Jo laiškuose žmonai atsirasdavo vietos ne tik intymių jausmų išraiškai, bet ir, padėčiai frontuose blogėjant, artėjančių negandų nuojautai. Po E. Rommelio mirties rūsiuose, į žemę įkastose slėptuvėse ir kitur žmonos Lucios slapstytus archyvinius dokumentus papildo jaudinantis jo sūnaus Manfredo pasakojimas apie paskutines feldmaršalo savaites ir paskutinę gyvenimo dieną, kai skubiai teko rinktis – arba garbingą savižudybę, arba gėdingą teismą dėl išdavystės. „Rommelio archyvas“ – patrauklus oficialių dokumentų ir asmeniškų užrašų rinkinys, suteikiantis retą galimybę suvokti „dykumos lapinu“ vadinto feldmaršalo minčių eigą, tarsi kartu su juo sėsti į vadavietės automobilį, pasileisti Libijos ar Tuniso smėlynais ir iš arti pažvelgti į karą bei procesus, vykusius Ašies valstybių aljanse ir Hitlerio vadovaujamoje karinėje vadovybėje.