Istoriko ir publicisto Aurimo Švedo kultūrologinės eseistikos knyga „Istoriko teritorija" – tai tarpdisciplininėje erdvėje gimę 30 tekstų, kuriuose susilydo istoriosofiniai apmąstymai, nekonvencinės istoriografijos idėjos, ironiški ir jautrūs autorefleksijos fragmentai, visuomenės kritikos eskizai. Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi. Kada praeitis virsta istorija? Ką, kaip ir kodėl mes prisimename? Kada užmarštis yra ne prakeiksmas, o mūsų gyvenimui reikalingas veiksmas? Ar tikrai visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama blogio raiška? Kaip nepakliūti į baimės spąstus? Ar įmanoma susigyventi su istorijos mums paliktais randais? Ką geresniam praeities supratimui duoda pojūčiai? Ką reiškia būti žvėrimi žmonių istorijoje? Kokias istorijas mums apie mus pačius gali papasakoti augalai? Kodėl mums reikia išmokti klausytis, ką pasakoja daiktai? Ar prasminga klausti „O kas būtų, jeigu..?" Ko šiandienos žmogų gali išmokyti praeityje gyvenę žmonės? Tai tik keletas klausimų, kuriuos kelia bei svarsto knygos autorius, diskutuodamas su iškiliais Vakarų akademinio pasaulio atstovais – praeities tyrinėtojais, filosofais, antropologais (Thomas Hylland Eriksen, Ewa Domańska, François Hartog, Dipesh Chakrabarty, etc.), pristatydamas, komentuodamas, interpretuodamas jų knygose ir straipsniuose išsakytas idėjas, kurios keičia XXI amžiaus akademijos ir visuomenės diskursą bei savivoką. Knygos pagrindu tapo geriausi nuo 2015 kultūros žurnale „Literatūra ir menas" publikuoti tekstai. Skiriama plačiam skaitytojų ratui. Ši knyga – istoriko manifestas, skelbiantis, jog istorija atsiveria prieš mūsų akis kaip atviras horizontas, praeities tyrinėtojo amatas yra egzistencinis nuotykis, o bandymai susivokti praeities, dabarties ir ateities sampynoje yra viso gyvenimo kelionė begalybės link.