Debiutinis vokiečių poeto Lutzo Seilerio romanas „Kruzas“ – istorija apie vietą, kur pabėga idealistai ir nepritapėliai. Čia jie turi galimybę burtis į bendruomenę ir kurti savo gyvenimą. Su Thomo Manno „Užburtuoju kalnu“ lyginamas kūrinys nukels į Baltijos jūros bangų plakamą salą su savo kasdienybės ritmu. 1989-ieji, paskutinės socialistinio bloko gyvavimo akimirkos. Pagrindinis romano herojus Edas, literatūros studentas, jaučia, kad jo gyvenimas nesiklosto taip, kaip turėtų. Dėstytojas jam pasiūlo absurdišką baigiamojo darbo temą, o asmenį gyvenimą paženklina tragedija. Todėl jis nusprendžia pabėgti į Hidensės salą Baltijos jūroje. Į šį žemės lopinėlį bėga žmonės iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, čia nekvalifikuotus darbus dirba ne vienas disidentas. Edas čia įsidarbina pagalbiniu virtuvės darbuotoju viešbutyje ir čia sutinka Kruzovičių, o trumpiau – Kruzą. Kruzas – taip pat vienas iš sezoninių darbuotojų, demokratinis jų lyderis. Su šiuo paslaptingu žmogumi Edas netrunka užmegzti artimus ryšius, nes jaučia, kad juos vienija kai kas bendro - vidinė tuštuma. Kruzas – saloje užaugęs sovietų karininko sūnus. Jis mėgina čia suburti gyvenimu nusivylusius idealistus, trokšančius gyventi kitaip. Kruzas nori sukurti tvirtą bendruomenę, beveik komuną. Kruzas kuria emocinės įtampos reikalaujančias situacijas, kurios turi padėti išgyventi nuostabią vidinę laisvę.