Asmaroje, buvusioje Italijos kolonijos sostinėje, ant Afrikos žemės dar tebestovi romėniški rūmai, toskanietiškos vilos, venecijietiškos kolonados. Į šią barokišką, nostalgišką aplinką, atskirtą nuo pasaulio trisdešimt metų trukusio pilietinio karo, 1985 m. patenka prancūzų humanitarinės pagalbos būrys, atvykęs padėti aukoms, kenčiančioms nuo nematomo bado, siautėjančio kažkur toli, miestą supančiose sausringose plynaukštėse. Hilarionas Grigorianas, Eritrėjos armėnas, gimęs amžiaus pradžioje, įdomiai pasakoja apie šią humanitarinę misiją, jos vidaus ginčus, aistras ir kliūtis, iškilusias dėl vyriausybės politinių manipuliacijų. Šis romanas – tiesioginis liudijimas, pirmąkart iš vidaus parodantis idealų neturinčią kartą, praradusią tradicines priežastis įsipareigoti ir ieškančią jų humanitarinėje veikloje. Knygoje pasakojama ir apie Etiopiją, ištisus amžius kerinčią atvykėlius savo tautų grožiu, peizažų jėga ir dvasingumu.