Britų rašytojos Doris Lessing romaną „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ kritikai ir skaitytojai priskiria fantastinės literatūros žanrui, bet nesuklystų pavadinę jį ir tekstu apie žmogaus psichikos prigimtį. Pati Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ pavadino vidinės erdvės fantastika, kurioje vyksta neįtikėtina, kvapą gniaužanti kelionė į stebinančią, baisią, neištyrinėtą, kartais švytinčią žmogaus vidinę teritoriją. Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas, pasmerktas nesibaigiančiam sukimuisi Atlanto srovėse, galiausiai išlipa į tropinio krašto krantą. Ten profesorius atranda akmeninį miestą, dalyvauja, šviečiant pilnačiai, kruvinuose ritualuose į rojų panašiose giriose, tampa liudininku žiaurioje žiurkšunių tarpusavio kovoje ir ant išdidaus Baltojo Paukščio nugaros pernešamas per mirusiųjų jūrą. Galų gale profesorius yra įsukamas į erdvę ir pradeda kelionę kosmose. Bet egzotiškos ir fantastinės kelionės romane „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ yra tvirtai susietos su realybe: profesorius Čarlzas Votkinsas gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Medikams jis yra visiška mįslė. Gydytojai bando, naudodami vis stipresnius preparatus, įveikti profesoriaus minčių nuotykius, ir jau svarsto apie būtinybę gydyti pacientą elektrošoko terapija. Votkinso tapatybę taip pat rekonstruoja nepaprasti laiškai, talentingai nušviečiantys ir juos rašiusiuosius, ir aprašomuosius. Laiškuose kalbama apie pamirštas moteris, kurios kadaise mylėjo Votkinsą; apie partnerį, įsiutintą jo intelektinės anarchijos, ar karo laikų draugą. Doris Lessing yra įsitikinusi (tiksliau – buvo įsitikinusi 1971 metais, kai buvo išleisti „Nurodymai žengiantiems į pragarą“), kad visuomenės santykis su psichikos ligoniais yra pati didžiausia ir juodžiausia mūsų civilizacijos akloji zona.