Umberto Eco (g. 1932) - Bolonijos universiteto semiotikos profesorius ir Aukštosios humanitarinių mokslų mokyklos vadovas. 1980 m. debiutavo romanu „Rožės vardas", vėliau, 1988 m., išėjo romanas „Fuko švytuoklė", o 1994 m. - „Vakarykštės dienos sala". Yra išleidęs daugybę esė ir studijų knygų.
„Baudolinas" (2000) - pramuštgalviškas nuotykis, istorinis romanas, neįmanomo nusikaltimo istorija, smagių lingvistinių išradimų teatras. Tik išėjęs, romanas tapo pasauliniu bestseleriu.
   Susimąsčius, koks buvo didžiausias viduramžių išsigalvojimas, U. Eco toptelėjo mintis apie legendinį kunigo Jono laišką. Tas falsifikatas informavo XII amžiaus žmones, kad Tolimuosiuose Rytuose egzistuoja krikščioniška karalystė.
   Šio sensacingo pranešimo autorius nežinomas, tad rašytojas savo romane pavadino jį Baudolinu ir apdovanojo nuotykių kupina biografija. „Kadangi „laiškas" pasirodė imperatoriaus Frydricho Barbarosos laikais, padariau jį Barbarosos įsūniu bei patarėju ir liepiau jam skirti gyvenimą legendinės karalystės Rytuose ieškojimams", - sako U. Eco. Vaizduodamas Barbarosą, jo žmoną Beatričę, autorius rėmėsi išlikusiais istoriniais šaltiniais, o istorijos spragas užpildė pasitelkęs fantaziją. Bet, anot U. Eco, joks autorius negali išgalvoti nieko, kas bent kiek prilygtų tikrovės dramatiškumui ir komiškumui. Klausiamas, ar rašydamas apie viduramžių žmones ir pasakiškus gyvūnus turi omeny mūsų laikus, rašytojas atsako: „Neegzistuoja istorinių knygų, kuriose nebūtų rašoma apie mūsų laikus. Be to, man dažnai kyla įspūdis, kad mano skaitytojai atranda daugiau paralelių tarp istorijos ir nūdienos nei aš pats".