Užkopęs į kai kurias viršūnes jau niekada nenusileisi, o ištiesi sparnus ir nuskrisi.
Jūsų dėka mes remiame:
Jei tau sunku - nelik vienas.
Pokalbis padeda.
Knygas gera skaityti...
Grožinė literatūra, romanai
Tokiuose kanonizuotuose žanruose kaip šnipų romanai ar detektyvai – nuvalkioti triukai bado akis ir retai pasiseka rasti ką nors šviežia. Dažniausiai tai būna naujas autorius, tiksliau, pirmas į rankas pakliuvęs jo kūrinys, nes beskaitant paaiškėja, kad ir čia žaidžiama tomis pačiomis, jau kitų nuzulintomis schemomis, triukais, remiamasi jau įkyrėjusiomis motyvacijomis.
Apie John Le Carre, imdamas jo „Šnipą, kuris sugrįžo iš šalčio“, nežinojau nieko, tad nebuvo jokių išankstinių tikėjimųsi ar nuostatų, ir pradžiugau atradęs savitą kūrinį.
Nesikabinėsiu prie niekam tikusio viršelio, nes neturėjau progos paklausti, ar jo dailininkė skaitė romaną, ar jai pakako anotacijų. Spėju, kad pakako. Automobilis, kurio nuotrauka papuoštas viršelis, tikrai ne iš tų laikų, kai buvo statoma Berlyno siena. Tas atsirado, kai siena jau buvo tapusi suvenyru. O gal skaitė tik pabaigą, nes prožektoriaus spindulys iš tamsos – tinkantis įvaizdis. Tinkantis, nes susijęs su romano finalu.
Tiek to, palikim tą viršelį, juk būna, kad pasitaiko knyga ir visai be viršelių, ir be anotacijų, tenka verstis pačiam su nuomonės susidarymu, ir ginčytis nėra su kuo. Tada sakai kaip atrodo, jei išdrįsti pažvelgti į savo nuomonę, kaip į veidrodį po audringo savaitgalio ir tai, ką išvydai, parodyti kitiems.
Iš autoriaus tikrai neatimsi gebėjimo meistriškai siūlyti užuominas visoms įmanomoms veiksmo versijoms, ką jis ir daro,- per visą skaitymą kuria įspūdį, kad lyg ir žinai, kas yra kas, kodėl taip elgiasi, supranti, kad meistriškai žaidžiama, bet kas su kuo žaidžia nuolat abejoji.
Paskutinio skyriaus moralizavimas - pridėtinis ir nebūtinas. Pats Liz Gold paveikslas - silpnoji romano grandis: Liz tokia netikra ir naivi, o dar anglė komunistė ir prie viso to žydė. Pats žydiškosios temos plėtojimas nuo veiksmo persikėlimo į Rytų Vokietiją - Zoną ar Satelitą (čia kaip kam labiau patinka) - kiek dirbtinokas, nesiklijuojantis, perdėm didaktiškas. Fašistų, komunistų, krikščionių, žydų ir kovos už žmogiškąsias vertybes, visuotinę taiką bei pasaulinę socializmo pergalę kratinys, turėjęs tapti veikėjų motyvacijos ašimi, lyg ir atsilupęs nuo kūrinio visumos. Ir be to patikėtum, kad žmonės gali taip elgtis, gal išskyrus Liz Gold.
Aiškus autoriaus angažavimasis pakišo koją jo kūriniui, bet esam matę ir prastesnių variantų.
Ką čia užginčijau? Nieko. Ar geresnis už Flemingo Džeimsą Bondą, nežinau, žinau, kad ne toks pramoginis, tikresnis. Skaitant nekyla noras bambėti: „Taip nebūna“, nes ne tik būna,- taip yra. Kai suvoki, kad tavimi tik pasinaudojo žaidime, kurį lyg ir pats buvai sugalvojęs,- būti nušautam, nors ir nesužinai savų ar svetimų - ne pati prasčiausia išeitis. Tik kuo čia dėta Liz Gold?
Kviečiame vertinti bei komentuoti savo perskaitytas knygas ir susirasti skaitymo bendraminčius.
Šiuo metu įvertinimų nėra.Skaitytojų vertinimai
Labai patiko
Svetimšalė. Lemtingas susitikimas I dalis
Labai patiko
Neitiketina istorija,siurpsta nugara i...ltu muzikos.Skaitykit arba ziurekit!!!
Labai patiko
Vidutinė
tai jau antra mano skaityta Fred Varga...oka ir sugaišto laiko neverta knygelė.
Labai patiko