„Egiptas buvo išsipildžiusi svajonė, rojus, kasdien su neišsenkamu motinišku dosnumu apiberiąs laimingąjį savo stebuklingomis dovanomis. Laimė čia srūte sruvo tam, kas mokėjo įvertinti palmių giraitės pavėsį, saldžią kaip medus datulę, vėjo dainą, lotoso grožį ar lelijų aromatą.“ Christianas Jacqas (g. 1947) – ne tik visame pasaulyje skaitytojų itin pamėgtas prancūzų rašytojas, bet ir garsus egiptologijos specialistas. Būdamas 17 metų, jis pirmą kartą išvydo Egiptą ir prasitarė: „Ši kelionė atvėrė man širdį… tarsi būčiau grįžęs namo”. 21-erių jis išleido esė rinkinį apie Senojo ir Viduramžių Egipto vietoves ir atsidėjo egiptologijos studijoms. Grožinėje Chr. Jacqo kūryboje apie paslaptingąjį Egiptą atsiveria plati svajonių teritorija, kupina veiksmo ir poezijos, – tai prakilnių faraonų, žynių ir teisėjų, menininkų, vagių ir verteivų pasaulis, kuris nepaprastai panašus į mūsų, nes, anot autoriaus, Egiptas – tai ne praeitis, o modelis, reikšmingas tuo, kad dar gali įkvėpti ir šiandieną. Šioje epopėjos apie faraoną Ramzį knygoje vaizduojamas XIII a. pr. Kr. klestintis Egiptas, valdomas faraono Sečio. Vyresnysis faraono sūnus Šenaras, tingus ir mėgstantis prabangą, įsitikinęs, kad atėjus laikui užims tėvo vietą. Tačiau, visų nuostabai, savo įpėdiniu ir Egipto valdytoju Setis paskelbia dar paauglį jaunesnįjį sūnų Ramzį. Eidamas į sostą šis turi tik keletą draugų – ištikimąjį raštininką Amenį, gyvačių kerėtoją Setau, moksladraugį hebrają Mozę... Į jaunuolio širdį pasibeldžia meilė: ką jis rinksis – gražiąją Izetę, ar paslaptingąją Nefertarę?.. Tuo metu klastingasis Šenaras kantriai rengia perversmą. Ar mirus tėvui Ramzis atsispirs rezgamoms intrigoms?