Skaitytų knygų knygynas 
“Žmonių knygos”

Čia galima knygas pirkti, parduoti, keisti, išsinuomoti ... 
Adresas: Valančiaus 16, Kaunas. Darbo laikas: I-V 10-18, VI 10-16, VII nedirbame
 8 (689) 73 576,  8 ( 37) 205 467
Slide 1Slide 1Slide 1Slide 1
Sekti

KNYGAIRMAISTAS knygų lentyna

Jei Jums įdomu ką skaito ir komentuoja šis skaitytojas, paspaudus "sekti" gausite pranešimus į el.paštą apie naujas knygas įdėtas į šio skaitytojo lentyną.

Į šią lentyną dedamos knygos, kurios LABAI LABAI patiko, kurias mielai perskaityčiau dar kartą ir būtinai rekomenduoju paskaityti. Tai knygos palikusios didelį įspūdį.


Prieblanda
Johan Theorin 2008 m.
Prieblanda

Vartant internetinių knygynų puslapius ar apsilankius realiuose knygų namuose akis patraukdavo knyga su Fredžio Kriugerio namo vaizdu ant viršelio ir užrašu „Prieblanda“.Vau....įdomu.. Žinau, kad tai knyga ne apie jį, bet viršelis ir anotacija sudomino. Todėl nuėjus į biblioteką ir pamačius kažkieno grąžintą šią knygą, net neabejodama ją pasiėmiau.
Grįžus namo nesusilaikiau ir pasmalsavau, ką kiti mąsto apie šią knygą. Deja, atsiliepimai buvo labai įvairiaspalviai, todėl reikės remtis savo nuomone.
Knygoje pasakojama apie moterį kuri prieš dvidešimt metų neteko sūnaus. Šešerių berniukas, norėdamas būti savarankišku ir pamatyti tai kas yra kitapus tvoros, perlipa ją. Atrodo, nueisi kelis žingsniukus ir grįši, bet ne… Vaikas atgal negrįžta. Po dvidešimties metų Jerlofas, Julijos tėvas, paskambina Julijai ir praneša, kad atsirado naujų faktų apie Jenso dingimą. Julija atvyksta į salą, kurioje po sūnaus dingimo nesilankė. Ir abu su tėvu pamažu pradeda narplioti dvidešimties metų senumo įvykius.
Autorius nesigilina vien tik į romano detales, jis daug dėmesio skiria herojams. Juk taip sunku suprasti motiną, kuri neteko savo vaiko. Jei jos sūnus būtų miręs, ji turėtų kapą, ji žinotų kad jis ten, o dabar Julija kamuojama nežinios. Kaip ji turėtų jaustis, kai gyvenimas sustojo tą dieną kai dingo jos sūnus, kaip ji turėtų jaustis, kai nori kalbėti apie savo vaiką, bet visiems atsibodo klausytis. Kaip gyventi su savo širdgėla, kai nėra į ką atsiremti, jau nebėra kas išklausytų, kas paguostų... tada į pagalba ateina vienatvė, alkoholis ir vaistai. Prieš atvykstant į salą raudono vyno butelis ar keli buvo Julijos geriausi draugai.
Knygoje susipina dviejų tarpsnių istorijos, kurios iš lėto veda viena kitos link. Nemėgstu skaityti, kai perbėgama nuo vieno pasakojimo prie kito. Ir tai ko gero vienintelis šios knygos minusas.
Knyga puiki, nors tai ir detektyvo žanras, bet jis labai savitas skandinavams – lėtas, ramus, nuoseklus, aiškus, be jokių super herojų, toks „naminis“su be galo daug vietos apmąstymams. Puikiai skaitosi, kai gali įsivaizduoti tas Švedijos salas ir tuos mažus vasarnamius.

Urvinio lokio gentis. Pirmykštė moteris 1 knyga
Jean M. Auel 2012 m.
Urvinio lokio gentis. Pirmykštė moteris 1 knyga

Knyga, pasakoja, apie pirmykščių žmonių gyvenimą. O tiksliau vienos mažos mergaitės Ailos, netekusios tėvų likimą.
Gal ir laimingai būtų susiklostės Ailos gyvenimas gentyje, jei ne Ailos atžvilgiu, priešiškai nusiteikęs vado sūnus, kuris vieną dieną taps vadu. Jo pavydas, smūgiai, užgauliojimas, prievartavimas, žeminimas, sunkina Ailos gyvenimą. Urvinio lokio gentyje, visa tai norma, todėl niekas neįžvelgia nieko blogo. Ailai, dešimt ir ji pagimdo sūnų, kurį be galo myli ir vardan kurio gyvybės pasiryžusi aukotis.
Nepasakosiu visos istorijos, nes bus neįdomu skaityti. O skaityti tikrai verta, nes knyga tikrai įdomi, nors vietomis per daug leidžaimasi į detales. Bet, tos detalės, taip gražiai aprašomos (apdainuojamos), kad skaitai su malonumu: „Medžiai juodais lapais mojavo, virpėjo prieblandoje nuo vėjo, tarsi šokantys siluetai tamsėjančiame danguje“ (82 psl.) arba „-Lengvojo sausojo sniego dvasia susiporavo su Grūdėtojo sniego dvasia ir po kurio laiko pagimdė Ledo kalną, stūksantį toli šiaurėje. Saulės dvasia nekentė to spindinčio vaiko, užkėtusio plotą žemės, nes jis vis augo, neleido sklisti šilumai, net jokia žolė neaugo.Saulė nusprendė sunaikinti Ledo kalną, bet Audros debesies dvasia, Grūdėtojo sniego giminaitė, sužinojo, jog Saulė nori nužudyti jos vaiką. Vasarą, kai Saulė buvo galingiausia, Audros debesies dvasia kovėsi su ja, kad išgelbėtų Ledo kalnui gyvybę“ (169 psl).
Autorė nagrinėjo tuo metinių genčių papročius, ji aprašo juos remdamasi archeologine medžiaga. Todėl, kai kurie iš jų kelia šiurpą, nepriimtini arba juokingi (nors gyvenant tuo laiku, juoko mažai buvo). Pirma, kas atrodė keista, buvo tai, kad mergaitės sulaukę 6- 8 metų yra suporuojamos ir gimdo vaikus.Nors, jei, žmogus sulaikęs 26 metų mirdavo nuo senatvės, tai gal ir nėra keista. Tai, kad moteris besalygiškai paklusdavo vyrui, ko gero ir dabar nieko nestebina. Bet, kad genties moterys privalėjo tenkinti genties vyrų (nepaisant, esi jo pora, ar ne) seksualinius poreikius, tada kai jis užsimano ir kur jis užsimano, jau panašu į moterų diskriminaciją. Motinos, pagimdžiusios, nesveiką kūdykį, privalėjo pačios juo atsikratyti.  Juokingiausias atrodė prakeiksmas mirtimi, kai šamanas prakeikia ir žmogus miršta. Bet miršta jis ne fiziškai jo niekas nežudo. Tai panašiau į vaikišką slėpynių variantą, nes tu tampi „dvasia“ ir tavęs niekas „nemato“. Prakeikimas gali būti laikinas ir nuolatinis. Aišku, kai pagalvoji, kad primityviam žmogui, toks ignoravimas, gali būti lygus realiai mirčiai.
Tai gi, knygoje yra visko: keistų papročių, pirmykščių žmonių gyvenimo įpatumų, labai daug išgyvenimo, pykčio, motiniškos meilės, pavydo, neapykantos ir keršto.
Jeigu, jums ši knyga patiks žinokite, kad ši serija susideda iš šešių knygų, kurias reikės perskaityti norint sužinoti, kuo baigiasi Ailos gyvenimas.

Tau niekada nebus atleista
Mary Higgins Clark 2011 m.
Tau niekada nebus atleista

Taip jau atsitiko, kad kelias dienas po porą valandų turėjau laisvo laiko. Labai jau norėjosi jį išnaudoti turiningai ir maloniai. Pasisekė, kad arti buvo didelis prekybos centras, tai gi veiklos pasirinkimas buvo daugiau nei didelis. Pasirinkau ramybę su knyga knygyne. Dabar yra nuostabus dalykas, kai gali pasiimti patikusią knygą, kavos puodelį iš čia pat esančios kavinukės įsitaisyti minkštasuolyje ir pasinerti į knygą. Taip padariau ir aš.
Pasirinkau Mary Higgins Clark knygą „Tau niekada nebus atleista“. Tai nebuvo tikslingas pasirinkimas, o greičiau spontaniškas. Esu skaičiusi šios autorės knygas ir jos man patiko.
Ši knyga apie mergaitę Elę, kuri būdama septynerių, pirmoji rado nužudytą savo vyresnę sesrį Andrėją. Pagal jos parodymus buvo nuteistas tuometinis Andrėjos draugas iš įtakingiausios ir turtingiausios miestelio šeimos.
Praėjus dvidešimt metų, kuriuos Robas Vesterfildas praleido kalėjime, jis paleidžiamas lygtinai. Robas su advokatu ir savo įtakinga šeima kuria planus apie savo reabilitaciją. Jis siekia pakartotino bylos peržiūrėjimo, net turi tinkamą „atpirkimo ožį“.
Elė, kuri tapo gera žurnaliste, po sesers mirties,vis dar jaučia kaltę. Jos šeima subyrėjo, tėvai išsiskyrė, mama pradėjo gerti, o vėliau mirė. Ji negali patikėti , kad žudikas gal būti reabilituotas, kad nekaltas žmogus bus apkaltintas, todėl imasi rizikingo žurnalistinio tyrimo, kad įrodytų, jos Robas Vesterfildas nužudė jos seserį ir buvo teisingai apkaltintas.
Rinkdama medžiagą ji išsiaiškina ne vieną Robo gyvenimo tamsąją dėmę. Ji randa faktų apie kitus Robo nusikaltimus. O tai jau tampa grėsme jos pačios gyvybei, nes žmogus jau kartą nužudęs nesudrebės atimdamas ir jos gyvybę.
Knyga lengvai skaitoma. Nors ir žinoma kas kaltas ir dėl ko visa tai nutiko, bet paslaptimi lieka visa įvykių eiga. Todėl įdomu skaityti, nes nežinai kaip pasisuks situacija. Ieškantiems gilių psichologinių minčių ar peno apmąstymams teks nusivilti, nes knyga daugiau skirta norintiems atsipalaiduoti skaitant.

Nesidairyk atgal
Mary Higgins Clark 2010 m.
Nesidairyk atgal

Nors tik vakar pabaigiau „Misterioso“, bet ir šį vakarą nusprendžiau praleisti su knyga.  Taip šalia manęs atsidūrė Mary Higgins Clark „Nesidairyk atgal“. Esu skaičiusi šios autorės knygų, jos man patiko, todėl kai vienas knygynas tvarkė savo sandėlius ir siūlė knygas pigiau – susigundžiau nusipirkti.
Knyga lengva,“ praryjama net nekramčius“, ji iš tokių kurią norisi skaityti parsinešus iš bibliotekos, bet perskaičius nunešti atgal. Negaliu sakyti, kad ji man nepatiko, ji prikausto dėmesį sunkiai nuspėjamu siužetu, puikiai parinktais charakteriais, intriga, bet.... truputį skystoka, nors perskaičiau vienu vakariniu, perėjusiu į naktinį prisėdimu per penkias valandas (keista, bet kaip tik pažiūrėjau į laikrodį).
Knygoje pasakojama apie nekilnojamo turto agentę, kuri tampa sako klientės nužudymo liudininke. Duodama priesaiką mirštančiąjai perduoti dukters dienoraštį jos tėvui, ji tampa ne tik nauju žudiko taikiniu, bet ir įkalčių slėpėja. Bandant sugauti ir nuteisti žudiką, Leisė Farel tampa liudininkų apsaugos programos dalyve, o tai reiškia naują gyvenimą, naują asmenybę ir artimųjų praradimą. Visa tai nepakeliamai sunku, kai tenka krupčioti iš baimės kai manai jog tavęs ieško žudikas, o dar pamilsti žmogų, bet esi priversta jam meluoti.

Hipnotizuotojas
Lars Kepler 2012 m.
Hipnotizuotojas

Reta knyga šitaip traukė perskaityti kaip ši. Nežinau, neįsivaizduoju kodėl, bet jos ieškojau. Nenorėjau pirkti, stengiausi išsisukti perskaitymu. Lankiausi bibliotekoj, bandžiau laimėti, bet ... gavau visai netikėtai, kai susiruošiau pirkti. Padėjo draugė, kuri jau ją turėjo.
Grįžusi namo, puoliau skaityti, labai norėjau įsitikinti ar ji tikrai ta kokios tikėjausi.  Perskaičiau, praktiškai per vieną dieną (įskaitant ir vėlų vakarą, bet išbraukiant dienos darbus) ir tikrai nenusivyliau.
Tai ne pirmas mano skaitytas švedų autorių detektyvas, bet esu tikra tikrai nebus paskutinis.
Autorius, ( o gal keli autoriai, nes kaip suprantu, tai gali būti psiaudonimas, po kuriuo gali slėptis rašytojai Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai) puikiai sugeba prikaustyti skaitytojo dėmesį. Jis puikiai valdo ir perteikia mintis, skaitant jauti lengvą žodžių tėkmę ir malonumą rašant. Visa tai persiduoda skaitytojui. Lars Kepler puikiai manipuliuoja skaitytoju, suteikdamas viltį, kad esi gudresnis už autorių ir jau supratai, kas ir kaip, bet paskui, lyg pagrūmodamas pirštu sakytų „ne ne ... neapsigauk, dar ne visas baigta“.  Ir tikrai ... tiesa išaiškėja, tik tada, kai to nori autorius – pačioje pabaigoje.
Visa ta nežinia, įtampa ( o jos tikrai daug), verčia versti puslapį po puslapio. Manau, kad šį knyga pateisina savo pavadinimą.
Hipnozė – tai iki galo neištirti pasamonės klodai. Gydytojas Erikas Marija Barkas, tyrinėjo hipnozės poveikį ir buvo puikus šios srities specialistas. Bet po vieno nemalonaus atsitikimo, jis prižadėjo daugiau niekada nehipnotizuoti žmonių. Savo pažado laikėsi apie dešimt metų. Jausdamas pareigą ir paprašytas komisaro Jono Linos, užhipnotizuoja penkiolikmetį berniuką kurio šeimbuvo žiauriai išžudyta.. Tuo sukelia grandininę reakciją savo gyvenime. Gydytojas piknaudžiauja medikamentais, jo paties sūnus pavagiams iš namų lovos, žmona susideda su kitu.
Kartais, gali būti pavojinga, įsibrauti į kito žmogaus pasamonę, nes gali sužinoti tai ko geriau nebūtum žinojęs… gero skaitymo.
Labai norėčiau perskaityti ir kitas dvi knygas, kurias išleido autorių duetas. Tikiuosi, nes jau pasirodė antroji.

Ledinis šaltis
Tess Gerritsen 2012 m.
Ledinis šaltis

Vau! Jau seniai neesu skaičiusi toookio knygos. Dar neseniai nieko nežinojau apie šią autorę, nors kas kartą praeidama knygyne nulydėdavau žvilgsiu. Bet ... bijojau rizikuoti, nes nesinorėjo veltui išleisti pinigus ir nusipirkti „katę maiše“.  Todėl, pamačius šią knygą bibliotekoje, net nesudvejojau ir pasiėmiau.
Skaitant anotaciją, kažkur atmintį atsirado toks jausmas, kad kažkur kažką esu apie tai girdėjus. Pasirodo, kad per vieną iš komercinių kanalų rodomas serialas, pagal šios autorės romanus.
Knyga, kaip ir serialas apie medicinos ekspertę Morą Ailz. Šioje knygoje pasakojama, kai Mora susitinką savo buvusį bendramokslį ir priima jo pasiūlymą – vienos dienos kelionei. Į kelionę išsiruošia Mora, Dagas Komlis, jo dukra ir dar viena draugų pora. Vienos dienos kelionė, žadėjo būti linksma ir nieko neįpareigojanti, kol keliautojai nepasiklysta, lieka be telefoninio ryšio, pilnuose sniego Vajomingo kalnuose. O kas baisiausiai, tai keistame, tuščiame religinės bendruomenės kaimelyje, kurį rodos žmonės paliko staiga, metę tai ką tuo metu darę, net nesusirinkę daiktų . Kur dingo žmonės ir kas naujus atvykėlius stebi?
Moros draugė, detektyvė Džeinė Ricoli, pradeda paiešką. Jos paieškos atveda prie sudegusių kūnų, tarp kurių ir Moros kūnas. Tik ar tikrai Mora ir jos bendrakeleiviai žuvo?
Vos pradėjusi skaityti, negalėjau atsitraukti, nes ją skaitant, vietos pertraukoms nėra.  Skaitant, net suabejojau ar tai detektyvas (teko atsiversti paskutinį puslapį ir įsitikinti, kad ne siaubo romanas), nes įtampa buvo labai didelė.
Puiki knyga, ieškantiems iš tiesų puikaus detektyvo, kurio atomazga nėra aiški iki pat knygos pabaigos.
Aš tikrai sau pasižadėjau, kad tai ne paskutinė šios autorės knyga, kurią žadu skaityti. Tikiuosi kiti jos romanai nenuvils, nes ši knyga, užkėlė labai aukštą kertelę.

Friedhof der kuschel-tiere
Stephen King 1995 m.
Friedhof der kuschel-tiere

Nuostabi knyga, pagauna ir paskandina. Nuostabus rašytojas, savo žanro specialistas. Drįsčiau tvirtinti, kad siaubo žanro karalius.
Daugeliui, kartas nuo karto iškyla klausimas „kas jeigu“. Mes visi gedim savo artimųjų, gailim, kad kažko kažkada nepasakėm ar nepadarėm. Kartais, taip norėtumėm viską sugrąžinti ir atlikti, tai ko nespėjom padaryti ar pasakyti. Deja, realiai žmogaus, kuris mirė, jau neprikelsime. Stephen‘as King‘as tai pabandė – aišku tik savo romane. Žinote tą posakį „ kartą paragavęs negali sustoti“. Taip ir knygoje ..........., pavykus atgaivinti gyvūną (katę), galima pabandyti atgaivinti ir žmogų.
Jei norite sužinote, kaip visa tai pasisekė – paskaitykite knygą. Esu tikra, jei esate siaubo žanro mėgėjas – tikrai patiks.
Knyga skaitosi labai lengvai, kaip ir minėjau – pagauna ir paskandina, tam, kad išplauktum turi užversti paskutinį puslapį, o iki jo plaukiasi labai lengvai.
Beje, kaip ir daugelis Stepheno Kingo romanų šis yra ekranizuotas. Filmas, taip pat, labai patiko, bet patikėkit knyga – įdomiau. O žinot kodėl? Todėl, kad gali perskaityti veikėjų mintis :D

Mirtinos paslaptys
Sandra Brown 2009 m.
Mirtinos paslaptys

Aleksa, Aleksandra Geiter, dvidešimt penkerius metus savyje laiko nuoskaudą dėl motinos mirties. Neaiškios mamos mirties aplinkybės, Aleksai, tampa gyvenimo varikliu verčiančiu augti, mokytis ir aiškintis, bei nubausti kaltąjį. Tik dėl to ji tampa teisininke – kad išsiaiškintų, kaip mirę jos mama ir kas dėl to kaltas. O galimi variantai trys, tik kuris iš jų teisingas???  Ji pasiekia to, kad byla būtų atnaujinta ir atvyksta į miestelį apklausti trijų vyrų iš kurių vienas ir yra kaltas.
Sandra nebūtų Sandra, jei nepakištų savo herojai kiaulės. Vieną iš įtariamųjų ji pamilsta. Draskoma abejonių ir meilės, ji pastato savo karjerą ant kortos. 
Knyga pilna intrigos, nenuspėjama, pulsuojanti meilės ir pilna abejonių. Skaitosi lengvai, puiki knyga poilsiui nuo kasdieninių darbų, vargų ir kitų negandų. Nebūtina skaitant mastyti – reikia atsipalaiduoti ir leisti sau mėgautis puslapis po puslapio.
Jei kam įdomu tai Sandra Brown šią knygą parašė 1989 metais. Ilgokai ji iki mūsų ėjo....

Spąstai
Sandra Brown 2008 m.
Spąstai

Pirmiausiai pasakysiu, kad man ši knyga patiko. Ji parašyta 2003 metais. Perskaičiau gal per pora vakarų, nes nesinorėjo atsitraukti, labai jau smalsu buvo kas ir kaip.
Ne visada žmogus, kurį mes pažįstame buvo ar yra toks. Kartais tai ką matome yra tik žmogaus kaukė. O ir kaukė gali būti ne viena.  Darbe garsi ir garsėjanti savo principais chirurgė Renė, namuose pedantiška atsiskyrėlė.  Ji gyvena uždarą gyvenimą, neprisileidžia žmonių prie savęs. Savo principų vedama, matydama policijos darbo spragas, savo žodžiais ji išteisina samdomą žudiką, kuris vėliau pradeda ją persekioti meilindamasi. Žuvus Rene kolegai, su kuriuo ji konkuravo dėl aukštesnio posto, Rene tampa įtariamąja. O gal tai naujojo gerbėjo darbas?? Visa tai pradeda aiškintis Vikas Tredgilas, kuris susižavi Rene.
Neaiškumai prasideda, kai Rene pradedama sieti su su samdomu žudiku, kai paaiškėja, kad savame miestelyje ji garsėja toli gražu ne nepriekaištinga reputacija…
Puiki knyga apie maištingą sielą, kuriai nesiseka. Kuri susiima, nutraukia visas sąsajas su buvusiu gyvenimu, verčia naują gyvenimo lapą ir ... ne visada taip gaunasi.

Mažasis princas
Antoine de Saint-Exupery 2010 m.
Mažasis princas

Be galo nuoširdi ir švelni knyga. Nors ir anotacijoje rašoma, kai tai knyga vaikams, bet tinkanti ir suaugusiems, pilnai galima pasakyti, kat tai knyga suaugusiems, bet tinkanti ir vaikams.
Mažasis princas su jam būdingu vaikiškumu ir naivumu užduoda toli gražu ne vaikiškus klausimus, į kuriuos atsakant reikia pamąstyti. Knygoje užsimenama apie žmones kuriems ne svetima puikybė, pinigai, alkoholis ir kitos suaugusiems būdingos nuodėmės. Apie tai, kai prisijaukinus žmogų (knygoje lapę), tampi atsakingas už jį.
Citata iš knygos: “Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių
kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje. “
Visa tai nesuprantama vaikui - mažajam princui, todėl jis bando viską išsiaiškinti užduodamas daug klausimų.
Tai tikrai nuostabi knyga, priverčianti mus pažvelgti į pasaulį į mus supančius žmones vaiko akimis, nors ir knygą parašė suaugęs.
Citata iš knygos: “Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.”
Labai patariu tėvams paskaityti šią knygą vaikams - nereikės galvoti atsakymų į daugelį klausimų, nes į didžiąją dalį atsakė Antoine de Saint-Exupéry Mažajam princui.

Misterioso
Arne Dahl 2011 m.
Misterioso

Puikus šiuolaikinis skandinaviškas detektyvas. Savo stiliumi jis skiriasi nuo anglų, amerikiečių ar prancūzų darbų. Skaitydama pasijutau lyg vėl pabuvočiau Švedijoje, Stokholme. Autorius puikiai atpasakoja vaizdus, žmonių išvaizdas, charakterius. Nors tai ir detektyvas, bet apsiribojama ne vien žudiku ir policija, bet ir klausimu „kodėl“, „kaip“.
Knygoje pasakojama, kaip Stokholme viena po kitos įvykdomos aukštą padėtį turinčių žmonių žmogžudystės. Įvykiui tirti yra suformuojamas nauja,s slaptas, geriausių Švedijos policininkų būrys, kuris susideda iš šešių žmonių su suteiktais neribotais įgaliojimais.
Žmogžudystės vykdomos skambant Thelonious Monko džiazo kompozicijai„Misterioso“. Žudikas savo aukoms paleidžia po dvi kulkas į galvą. Tai gi, naujai sukurta grupė, keistu pavinimu „A-grupė“ turi darbo aiškindamasi ir ieškodama žudiko.
Kas mane nustebino šioje knygoje, tai kad pasirodo jog švedai turi savo „baubų“. O tie „baubai“ tai estų kontrabandininkai ir mafija. Arne Dahlis dažnai savo knygoje mini estų ir rusų mafiją, kuri yra neatsiejama knygos dalis.  Bet ir lietuviai neturėtų jaustis pamiršti, nes knygoje yra paminėti ir jie. Kalbant apie lietuvius 252 psl. rašoma: “-Ne, šešiasdešimties procentų rusiška, lietuviška arba estiška.....“. Čia kalba eina apie kontrabandinę degtinę.
Autorius Arne Dahl savo knyga mane sudomino ir panorau pasidomėti apie kitus šio autoriaus darbus. Pasirodo, kad „Misterioso“ tai pirmoji knyga apie šio policijos būrio bylas, kitos turėtų būti:
Bad Blood, To the top of the mountain, The Europe Blues, Many Waters, A Midsummer Night’s Dream, Requiem, Hidden Numbers, Afterquake, Eye in the Sky ir dar kitos. Jeigu kam įdomu, tai galiu pasakyti, kad Švedijoje pagal jo knygas yra sukurtas serialas.
Labai lauksiu naujų knygų, o gal kada pamatysime ir filmus… lauksiu.

Ar ji ne meilutė?
Susan Elizabeth Phillips 2008 m.
Ar ji ne meilutė?

Prieš perkant knygą, pasidomi, ką apie ją rašo leidėjas. Anotacija sudomina arba ne, todėl jos dėka sprendžiame pirkti knygą ar palikti toliau gulėti lentynoje. Dažnai nelabai supranti apie ką bus knyga, bet surizikuoji.
Šios knygos anotacija žadėjo lengvą, moterišką romaną. O, dar, skaičiusio žmogaus rekomendacija padėjo apsispręsti parsinešti knygą namo. 
Knyga apie merginą, kuri buvo ryškiausia, gražiausia turtingiausių miestelio tėvų dukra. Į ją lygiavosi visos mergaitės, berniukai kovojo dėl jos dėmesio, o ji daugelio žmonių gyvenimą versdavo pragaru. Ji trypdavo žmonių jausmus, daužydavo širdis, naudodavosi kitų silpnybėmis, kiršindavo… Jos nekentė visas miestelis, bet niekas nedrįso stoti prieš ją, nes bijojo Didi – saldžiosios Betės motinos, rūstumo.
„Ar ji ne meilutė?“ būtų galima skaityti, kaip romaną apie bjaurią merginą kurios visi nekenčia ir džiaugiasi, kai ji išvyksta iš miestelio. Bet, galima skaityti, kaip romaną apie nelaimingą merginą, kuri stengiasi visais įmanomais būdais maištauti prieš nelaimingą savo gyvenimą.
Saldžioji Betė, labai myli savo tėvą, nuo mažens visais vaikams įmanomais būdais ji stengiasi atkreipti tėvo dėmesį į save. Atrodo, tėvas turėtų džiaugtis dukra, bet jis ją ignoruoja, jis neklauso jos pasakojimo, nežiūri piešinių, nesisodina ant kelių ir neglosto, taip kaip darytų mylintis tėvas. Motina, bandydama kompensuoti dukters neviltį, apsupa savo meile ir priežiūra, bet to ne gana.
Vieną dieną, ji sumano pasekti tėvą ir pamato tai, kas įskaudina ir sudaužo jos širdį galutinai. Ji pamato tėvą, savo tėvą, meiliai laikantį ant kelių kitą, panašaus amžiaus mergaitę. Šalia jo kita moteris, kita mergaitė, kita šeima… Tėvas jos nemyli, jis myli kitą mergaitę. Ji negali tiesiogiai kerštauti tėvui, todėl imasi, tos, kitos. Saldžioji Betė, paverčia jos gyvenimą tikru pragaru. Ji tampa tokia, kurios nekenčia visas miestelis ir džiaugiasi, kai ji išvyksta iš miestelio.
Po penkiolikos metų ji grįžta. Žmonių nuoskauda likusi, keršto troškimas išlikęs, o buvusi skriaudžiamoji rezga intrigas. Daugelį kamuoja klausimas, ko ji grįžo?
Puiki knyga, pasižyminti puikiu siužetu, super šmaikščiais dialogais, romantiška linija. Susan Elizabeth Phillips gali priversti skaitytoją verkti ir juoktis. Veiksmas vyksta nuosekliai, įdomiai ir įtraukiančiai, skaitant stengiesi nepadėti knygos į šalį, nes norisi sužinoti, kaip bus toliau…
Nuo šios knygos pradėjau pažintį su šia autore ir dar nenusivyliau, nes jos knygos nėra banalios, skaitydamas supranti, kad gyvenime visi veiksmai turi savą pagrindą. Tai, kad vaikas blogai elgiasi, galime būti patys dėl to kalti, nors ir nenorime to pripažinti.

Angelų keliai
Debbie Macomber 2010 m.
Angelų keliai

Pasiėmus šią knygą į rankas, pirma mintis buvo – bus lengva ir neįpareigojanti, bei puikus skaitalas vakarui. Anotacija ir nieko nesakė, nežadėjo jokios intrigos. Kažkokie angelai, jų darbas, pagalba žmonėms neįsikišant į jų gyvenimą.
Bet… po „ paprasta suknele“ slėpėsi „daili panelė“. Knyga „Angelų keliai“ pasakoja tris istorijas, kurios, iš pirmo žvilgsnio paprastos ir kasdieniškos, bet kartu gilios ir sudėtingos. Knygoje atskleidžiami žmonių likimai, sprendimai lemiamu metu ir tų veiksmų pasekmės.
Pirmoji istorija pasakoja apie pagyvenusį vyrą, kuris sužino, kad gyventi liko visai nedaug. Jis negali apleisti šio pasaulio nepasirūpinęs savo žmona. Sunku rūpintis kito gerove, neaiškinant – KODĖL.
Antroji istorija apie moterį, kuri po nenusisekusios santuokos, pasineria į virtualų pasaulį. Ji užsidaro savyje, nekreipia dėmesio į artimųjų patarimus ar užuominas. Nors santuoka iširo, bet jausmų kibirkštėlė dar rusena. Taip sunku pasitikėti savimi ir pradėti gyvenimą iš naujo - tikrą, o ne virtualų.
Trečioji istorija apie mažą berniuką. Apie mažo berniuko didelę svajonę – turėti šuniuką. Šeimą ištikusi ekonominė krizė ir šuniuko buvimas namuose reikštų papildomas išlaidas, kurių namiškiai nepakeltų. Bet, taip sunku visa tai išaiškinti mažam berniukui, tuo labiau, kai nesinori jo nuvilti....
Visos šios istorijos Kalėdiškos, labai šviesios, geros ir pozityvios, nors ir nelengvos, bet gražios. Perskaičius tokią knygą supranti, kad gyvenimas nėra vien tik juodas ar pilkas, jis būna ir baltas. Sakysite, kad tai tik rašytojos fantazija? Galbūt, bet juk geri darbai daromi tyliai.
Tai tikrai paprasta ir mažo formato knyga, bet su puikiomis ir didžiomis istorijomis, kurios vyksta Kalėdiniu laikotarpiu, gal todėl pilna optimizmo. Skaitykite ir mėgaukitės, gal ir Jūs padarysite kam nors, ką nors gero.


Į šią lentyną dedamos knygos, kurias buvo gera skaityti, tačiau antrą kartą tikrai nebeskaitysiu. Tai knygos nepalikusios pernelyg didelio įspūdžio, tiesiog jaukiai, maloniai praleistas laikas.


Šiukšlyno žmonės
Edmundas Malūkas 1995 m.
Šiukšlyno žmonės

E.Malūkas seniai žinomas autorius, bet kažkodėl niekaip nepriėjau prie jo knygų. Nežinau kodėl, gal nenorėjau patirti tai ką patyriau skaitydama šią knygą...
Ar teko girdėti tokius posakius – „Sotus alkano neatjaus“, „Turtingas ubago nesupras“?  Ši knyga apie tai, tik šie posakiai jai negalioja.
Tai labai sunki knyga, kurią skaitant norisi padėti, bet jautiesi bejėgis. Norisi rėkti, bet žinai, kad tavęs niekas negirdės, paprasčiausiai esi bejėgis.
Knygoje pasakojama dviejų vaikų (Mato ir Gustės) likimas, po to kaip jie pabėga iš vaikų namų ir bando kabintis į gyvenimą savo jėgomis. Likimas juos nukreipia į Kariotiškių sąvartyną. Sąvartyne verda savitas, tik tai vietai būdingas gyvenimo būdas, ten galioja tik tai vietai skirtos taisyklės. Visi sąvartyne gyvenantys žmonės išgyvenę savo gyvenimo dramą, kuri juos privertė tapti šios vietos gyventojais. Atrodytų kad jie visi likimo broliai ir seserys, kurie supranta ir atjaučia vieni kitus, todėl gyvena kaip darni komūna. Deja…
Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad jei jau kartą papuolei į gyvenimo duobę – neturi šansų iš jos išlipti, net ir tada kai likimas tiesia tau ranką ar nuleidžia kopėčias. Taip susiklosto ir vaikų gyvenimas. Jie bando kabintis į gyvenimą,mokosi, siekia savų tikslų, bet visada lieka „šiukšlyno žmonėmis“. Jie neturi artimų žmonių, kurie jiems padėtu, paaiškintų, jie kovoja už save taip kaip sugeba (o tai dažnai nėra teisingiausias kelias).
Jei sugrįžti prie posakių „sotus alkano neatjaus“, tai knygoje nustebino tai, kad būtent sotus alkaną atjaučia ir stengiasi padėti. O žmogus, kuris turėtų suprasti (nes gyvena tokį patį gyvenimą), stengiasi pažeminti, sužaloti ir galutinai sužlugdyti. Knygoje labai daug žiaurumo, prievartos, smurto.
Autorius pasiekė to, kad perskaičius knygą dar ilgai išlieka tas sunkus, liūdnas ir beprasmybės jausmas. Knyga gera, vertėjo skaityti, bet perskaitęs negali sau pasakyti, kad tai mūsų neliečia, nes čia vyko ne pas mus. Tai vyko, o gal ir tebevyksta pas mus.
Ar skaityčiau dar? Manau ne, bet esu tikra, kad tikrai vertėjo ją perskaityti.

Alchemikas
Paulo Coelho 2004 m.
Alchemikas

Apie šią knygą galiu pasakyti vienu sakiniu: „Maža knyga - didelė išmintis“.
Nuostabi, išmintinga, lengva ir labai paprasta knyga. Skaitant atrodo skaitai pasaką vaikams, parašyta taip, kad atrodo viską supras net ir darželinukas, bet kiekviename sakinyje slypi mintis – labai gili ir išmintinga mintis. Skaitant, norisi analizuoti autoriaus žodžius, ieškoti, gilintis ir išsakytas mintis taikyti sau.
Jeigu klaustumėte apie ką ši knyga, tai ko gero pasakyčiau apie žmogų, apie jo kelionę į save, apie tai kaip reikia savimi pasitikėti ir eiti užsibrėžto tikslo link (net ir tada kai jau atrodys nebeįmanoma jo pasiekti), apie tai kad lobis (nebūtinai materialine prasme) gali būti ranka pasiekiamas, bet tam kad sužinotum turėsi nukeliauti ilgą kelią.

Vienu atsikvėpimu
Tatjana Ustinova 2010 m.
Vienu atsikvėpimu

Pradėjus skaityti, pradėjau gailėtis pirkusi (nors tas nuostolis ir nedidelis :) ). Skaitant neaišku nei ką skaitai, nei ką autorė nori pasakyti. Lakstoma nuo vieno siužeto prie kito. O dar minčių eiga, kuri nuneša visai į kažkokius tolimus laukus, analizės. Žodžiu – grynas nesusipratimas - minčių ir siužeto kratinys. Kurį vis stengiesi pagauti ir suprasti, bet niekaip nesiseka.
Jau buvau nusprendusi padėti šią knygą į šoną ir laukti geresnių laikų ar šiai knygai labiau tinkamesnės skaitymo nuotaikos. Bet… Bet nusprendžiau dar kažkiek pakentėti ir dar truputį paskaityti. 
Turiu pripažinti, kad knyga iš tiesų po truputį pradėjo įgauti siužetą ir tapti įdomi skaitymui. Jeigu, kam, patinka rusų autorių stilius, manau nenusivils „Vienu atsikvėpimu!“. 
Tatjana Ustinova puikiai paspendžia pinkles ir jas narplioja. Dažnai, tai kas atrodo visiškai akivaizdu ir suprantama, tampa neaišku ir nesuprantamu. Nenoriu atpasakoti viso siužeto, nes bus neįdomu skaityti, bet pasakysiu tik tiek, kad meilės fronte kuriozų netruks. Mėgstantys detektyvus su laiminga pabaiga, gali atsipūsti ir ramiai skaityti iki galo. Nes, ši autorė, turi teigiamą požiūrį į romantiką.
Puiki knyga (neskaitant pradžios, nors be pradžios nebūtų ir pabaigos), įdomi, daug intriguojančių ir painių siužetų ir visiškai netikėta atomazga. Mėgstantiems amerikiečių detektyvus, vargu ar patiks, bet tiems kurie neabejingi savitiems rusų autorių darbams tikrai patiks. Džiaugiuosi, kad nusipirkau ir kitas jos knygas, bet gaila, kad jos bus tik trys, nes girdėjau, jog daugiau jos autorės knygų leidykla neišleis (tikiuosi persigalvos).

Scenos iš vedybinio gyvenimo. Sarabanda
Ingmar Bergman 2004 m.
Scenos iš vedybinio gyvenimo. Sarabanda

Tai ko gero viena iš išskirtiniausių mano skaitytų knygų. Ši knyga net ne romanas ar apysaka (aš taip manyčiau), o dviejų žmonių gyvenimo dialogas. Ji ir parašyta dialogo forma. Ingmar Bergman‘as pašalino iš savo knygos viską, kas gali trukdyti susikaupti ir išgyventi kartu su dviem žmonėmis. Jis pašalino foną ( išvaizdas, manieras, aplinką, jausmus, mąstymą), savo nuomonę prisilaikė sau, o susitelkė TIK ties dialogu. Jis lyg sakydamas „patys kalti“ leidžia kiekvienam pačiam spręsti, kaip atrodys Marianė ar Johanas, ką jie rengsis, kaip jie gyvens ir išgyvens, ką jie galvos ir t.t. Tuo ši knyga ir žavi, kad kiekvienas skaitydamas šią knygą veikėjus, aplinką, išvaizdą mato savaip, o ne taip kaip nurodo autorius.
Aišku, skaitant, dažnai jautiesi tuo „trečiu, kuris nereikalingas“. Šios knygos skaitymas, tai lyg klausymasis už durų. Tik bėda ta, kad įkaitus atmosferai negali nei įsikišti, nei nueiti, esi lyg trečias dviejų žmonių gyvenimo peripetijose. Bergman‘as, garsus švedų kino režisierius, o ir rašytojas, pasakoja apie iš išorės darnios, pasiturinčios šeimos gyvenimą ir iširimą. Mariane šeimos teisėje besispecializuojanti advokatė, Johanas psichologijos profesorius, abu protingi ir išsilavinę, jau 10 metų besidžiaugiantys savo šeimyniniu gyvenimu ir auginantys dvi dukras, žmonės.
Antroji šios knygos dalis „Sarabanda“. Tai tų pačių veikėjų susitikimas po trisdešimties metų.
Viskas būtų gerai, bet čia man tampa visiškai neaišku. Arba autorius neskaitė savo pirmosios knygos, arba...? Skaitant „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Johanui – 42 metai, Marianei – 35 (11 ir 12 psl.), jų dukros Karin ir Eva (11 psl.), o „Sarabandoje“ Johanui jau 86 metai , o Marianei 67 metai (160 psl.) . Išeina taip, kad Johanas daug greičiau paseno ar kaip? Keista, bet ir dukrų vardai jau nebe Karin ir Eva, o Sara ir Marta… Iš kažkur atsirado Johano sūnus, vos keturias metais jaunesnis už Mariane (ne velnio nesupratau iš kurios santuokos, nes pirmoje dalyje jo nebuvo). Labai jau keisti niuansai antroje dalyje su veikėjais bet šiap romanas įdomus ir keliantis daug diskusijų.


Į šią lentyną dedamos knygos, kurias pabaigiau skaityti tik todėl, kad pradėjau. Visiškai nieko ypatingo, net gi nuobodoka, banaloka ir pan. Nerekomenduoju, nes tikrai yra vertesnių dėmesio knygų.


Saugus prieglobstis
Nicholas Sparks 2012 m.
Saugus prieglobstis

Šios knygos reklaminė kampanija buvo didelė. Išleista knyga, pasirodantis filmas… reklama rėkianti apie tai, kad pagal New York Times tai bestseleris Nr.1. Žinoma, kad visa tai sudomino ir pradėjau šios knygos „medžioklę“. Vieno portalo dėka, ši medžioklė pavyko. Gavusi knygą maniau iš karto pulsiu skaityti, bet paskui nusprendžiau, kad esu „pasižadėjus“ kitoms knygoms, todėl šiai teko palaukti.
Knygoje pasakojama, apie jauną moterį, kuri pabėgo nuo smurtaujančio vyro. Ji slapstydamasi nuklysta į mažą Amerikos miestelį Sautporte. Ten svetimu vardu išsinuomoja kotedžą ir pradeda dirbti užkandinėje padavėja. Viskas lyg ir gerai, siela pradeda rimti, gyvenimas tampa gražesnis, bet ji sutinka vienišą našlį Aleksą ir širdis pradeda plakti greičiau. Aleksas, našlys, turintis porą nuostabių vaikučių ir dirbantis parduotuvėje, kurioje apsiperka Keitė, nelieka jos nepastebėjęs. Taip užgimsta nauji jausmai tarp šių dviejų žmonių. Atrodo viskas būtų šaunu, bet Keitės vyras ją randa…
Nusivyliau, nes daug tikėjausi iš šios knygos, bet gavau labai mažai.  Knyga stora, atrodo turėtų būti daug veiksmo, meilės, intrigų, įtampos. Bet siužetas paprastas, gal sakyčiau kiek lėkštas, intrigos mažai, o jausmai ... na kažkokie neišbaigti, netikri. Nežinau, bet kažkur kažkuo nepatikėjau autoriumi. Perskaičius knygą man kažko trūko ir tai trukdė.
Nusprendžiau pažiūrėti filmą ir gal būt pamatyti knygą režisieriaus akimis, bet… . Į akis krito du dalykai: knygoje akcentuojama, kad Keitės plaukai prieš pabėgant buvo ilgi ir balti (198 psl.), o pabėgusi ji nusidažo plaukus tamsiai. Filme visa tai atvirščiai prieš ilgi ir tamsūs, po trumpi ir šviesūs. Antra Keitė knygoje dirbo Ivano – vyro restoranėlyje, o filme Ivanas tampa moterimi. Aišku, tai smulkmė, bet filme Keitė visiškai nepanaši nei į gyvenimo užguitą, smurtą patyrusią ir ieškoma moterį, kurią suradęs vyras grasino nužudyti. Ji, sakyčiau, gana laisvai, atsipalaidavusi ir linksmai flirtuoja su Aleksu, kas žiūrisi keistokai.
Norėčiau perskaityti dar vieną šio autoriaus knyga, tik tam, kad įsitikinčiau ar tik ši knyga nepadarė man jokio įspūdžio ar tai toks autoriaus rašymo stilius.
Mėgstantiems tokio pobūdžio knygas, siūlau paskaityti šios autorės Susan Elizabeth Phillips knygas ir palyginti, nes jie rašo panašia tematika.

Žebenkšties žaidimai
James Patterson 2003 m.
Žebenkšties žaidimai

Tai jau ne pirma mano perskaityta knyga, kurią parašė šis autorius. Todėl, lyg ir buvo, aišku ko reikia tikėtis iš James Patterson.  Bet deja, kažką labai panašaus jau buvau skaičiusi jo knygoje „Bikinis“
„Žebenkšties žaidimas“ tai vienas iš daugelio romanų apie Vašingtono detektyvą Aleksą Krosą ir jo darbo kasdienybes.
Knygoje pasakojama apie neaiškias ir žiaurias žmogžudystes, kurias tirti imasi detektyvas Krosas. Jis suburia savo kolegų ratą ir paslapčia tiria nužudymus, nes policijos vadovybė neįžvelgia serijinių žmogžudysčių braižo ir nesiima tyrimo. Pėdsakai veda į Aglijos ambasadą, kur dirba Džefris Šeiferis. Šeiferis – mylintis tėvas, atsakingas darbuotojas, puikios reputacijos žmogus ir žudikas? Ar tai tiesa? Ar gali žmogus gyventi dvigubą gyvenimą? Būti mylinčiu tėvu ir negailestingu sadistišku žudiku? Būti ištikimu vyru ir naudotis kitos moters kūnu? Visa tai turi išsiaiškinti Krosas, kurio darbą apsunkina sužadėtinės dingimas, kurį jis sieja su bylos tyrimu.
Knygoje vėl dominuoja gyvenimo ir mirties žaidimas. Kaip ir „Bikinyje“ žudikas turi pasekėjų internete, kurio pagalba žaidžia „Keturių raitelių žaidimą“, kuriame priskiria sau mirties raitelio vaidmenį. Tai nėra paprastas žaidimas, tai fantazijos žaimas virstantis realybe. Džefris Šeiferis ne tik „žaidžia“ įgyvendindamas savo išsigimusias fantazijas, bet ir dalinasi įspūdžiais ir planais su savo pasekėjais.
Tai tipiškas amerikietiškas trileris, su daug smurto, kraujo ir neapykantos. Nežinau, kaip kitiems, bet man, to, buvo ryškiai per daug. Knygos siužetas kartojasi. O nuo smurto aprašyto knygoje darosi bloga. Nemanau, kad dar norėčiau skaityti šią knygą, bet tikiu, kad yra žmonių kuriems ši knyga labai patiks.

Trisdešimties metų moteris
Honore de Balzac 2011 m.
Trisdešimties metų moteris

Onorė de Balzakas
„Trisdešimties metų moteris“
„Obuolys“ 384 psl. 2011 leidimo metai

Kažkada seniai esu skaičiusi šio autoriaus knygą – „Tėvas Gorijo“. Ta, knyga, mane taip sužavėjo, kad pradėjau ieškoti kažko panašaus ir perskaičiau krūvą V.Hugo, A.Diuma knygų. Bet, ši knyga mane labai nuvylė... labai labai nuvylė.
Knygoje daug dėmesio skiriama detalėms, apmąstymams, jausmų analizei ir moters amžiaus tarpsnių palyginimams. Joje yra daug jausmų, nuostabių žodžių, pagarbos ir t.t. Bet pačio romano – pačios istorijos – aš neradau. Skaitytojas nenuosekliai supažindinamas su tam tikromis pagrindinės herojes gyvenimo detalėmis, bet tai vyksta taip trumpai ir nenuosekliai, kad nespėji susigaudyti kas ir kada įvyko.  Čia keli klausimai iš daugelio: ar visi vaikai nuo vyro (nors įtariu, kad tik pirmoji dukra, bet knygoje tai nepaaiškinama)?  Tai vis tik mirė vienas sūnus, kurį nustūmė dukra? Kur dingo meilužis (tai buvo begalinė meilė, bet staiga viskas nutrūksta, tai kuri jis ir kas jam)? Kaip galima susilaukti vaiko, po to tris metus gedėti buvusio gerbėjo, sutikti naują meilę ir pagimdyti nuo jo vaiką (aš taip galvoju) ir kad tarp tų vaikų būtų poros metų skirtumas?
Visas romanas – kažkoks kratinys. Nežinau, ar tai vertėjo darbas, ar autorius taip išreiškė savo mintis. Nors romane labai mažai dialogo, siužeto, bet nuostabių minčių yra pakankamai.
Ar skaityčiau dar? – Ne.


Į šią lentyną dedamos tikrai ne mano skonio knygos, kurias per klaidą pradėjau skaityti. Gaila laiko tokiems “skaitalams”, net nepabaigiau skaityti.


Naktį parke aukštai medyje su ežiuku
P. Robert Smith 2009 m.
Naktį parke aukštai medyje su ežiuku

Dar vienas nauja pažintis šiemet. Va tokių naujų autorių aš ir bijau. Nežinai ko tikėtis, ar sudomins ar nenuvils ir t.t. Kartais nusiperki knygą ir pradėjęs skaityti padedi į šalį neribotam laikui, o kartai negali atsitraukti nepabaigęs. Gerai, kad šios knygos neteko pirkti, nes būčiau pagailėjusi pinigėlių (nors ir nedidelių),nes kiek matau pardavėjas šią knygą jau spėjo nukainavo.
Tai gi, pasiruošiau maloniam skaitymui, bet… skaitymas buvo, o malonumo taip ir nesulaukiau. Ši knyga viena iš kvailiausių ir lėkščiausių mano skaitytų knygų. Siužetas padrikas, o gal geriau sakyti, kad siužeto neradau jokio. Kažkoks nevykęs bandymas pajuokauti ir parašyti satyrinį romaną. Arba pas autorių labai savitas humoras arba aš jau nieko nesuprantu. Tikiuosi autoriaus, labai neįžeisiu, bet man šios knygos rašymo stilius labiau priminė spuoguoto paauglio norą išsišokti ir sapaliones apie seksą, nei geros knygos siužetą.
Trumpai apie „siužetą“ : herojaus sužadėtinė miršta (bet nieko baisaus), jis susiranda dvi naujas drauges (tiksliau sekso partneres), kartais nori su jomis (su abiem atskirai, bet tuo pačiu metu) likti, o kartais jam nereikia nei vienos. Galiausiai jos abi (na atskirai, tik tuo pačiu metu) jį meta. Tai tiek apie siužetą.
Paieškojusi apie autorių neradau jokių žinių, tik tiek, kad ši knyga jo pirmoji. Bet vieną žinau tikrai – mano skaityta paskutinioji (nors niekada nesakyk niekada).
Skaičiau ir teigiamų atsiliepimų, todėl kiekvienas gali susidaryti savo nuomonę, o tam tereikia TIK perskaityti knygą. Linkiu gero skaitymo.

Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių II
E L James 2013 m.
Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių II

Pirmoji, E.L. James knyga, kuri neseniai pasirodė knygynuose, šiuo metu muša perkamumo rodiklius, bet man gaila žmonių, kurie moka astronominę kainą už neturinčią išliekamosios vertės knygą. Perverčiau įvairių šalių pardavėjų puslapius ir niekur neradau tokios įspūdingos knygos kainos, bet čia jau leidėjų ir pardavėjų reikalas. Tik susidaro įspūdis, kad leidėjai mano, jog lietuviai tokia sekso scenų ištroškusi tauta, kad bus pasiryžę už šią knygą pakloti bet kokią pinigų sumą, kad tik galėtų paskaityti.
Perskaičiau antrąją šios autorės knygą. Ir visai ne dėl to kad pirmoji labai patiko, sakyčiau atvirkščiai - nepatiko. Skaičiau dėl to, kad paskaičius skaičiusiųjų komentarus dauguma minėjo, jog antroji ir trečioji knyga įdomesnės ir svarbiausiai, dėl to, kad gavau paskaityti nemokamai. Turiu pripažinti, kad tikrai nebūčiau atvėrusi piniginės šiai knygai.
Skaitant atrodo, kad tarpais prie autorės „kažkas“ pribėgdavo ir pakuždėdavo gerą ir įdomią mintį (Leilą, redaktorių), bet vos tik tas „kažkas“ pasitraukdavo – visos genialios mintys dingdavo. Gaila, kad tas „kažkas“ labai jau retai prieidavo. Antroje knygoje, kaip ir pirmoje nėra jokio nuoseklaus siužeto. Apie ką ši knyga? Taip ir nesupratau. Ar skaityčiau dar? Ne. Ar norėčiau šios knygos savo bibliotekoje? Ne.

Penkiasdešimt pilkų atspalvių
E L James 2012 m.
Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Knyga sukėlusi revoliucija. Galite sutikti su tuo arba ne, bet dėl vieno negalima prieštarauti – diskusijų ši knyga sukėlė tikrai begalę. Buvo pokalbių laidos televizijoje, laikraščių straipsniai, siūlymai uždrausti ir aktorių atranka naujam filmui pagal šią knygą. Girdėjau pletkus, kad vienas iš trijų kandidatų šiam vaidmeniui yra Ian Somerhalder.
James EL išgarsėjo „per vieną naktį“ išleidusi trilogiją “Fifty Shades of Grey” ( pavadinimas gali būti verčiamas kaip „Penkiasdešimt Grėjaus atspalvių (pagrindinio herojaus pavardė Grėjus), arba kaip „Penkiasdešimt pilkos atspalvių), “Fifty Shades Darker” ir “ Fifty Shades Freed”. Kiek teko girdėti pradžioje ši knyga buvo išleista labai mažu tiražu (ir net ne Anglijoje), bet po staigaus susidomėjimo, jos tirtažas svaiginančiu greičiu šovė į priekį.

Lietuvoje apie šią knygą dar mažai kas žinoma, todėl ir man ji buvo naujiena. Draugė, žinanti mano meilę knygoms pasiūlė paskaityti, knygą sukėlusią pas juos (ji gyvena ne Lietuvoje) didžiausią šurmulį. Knygą, kuri tapo ko gero, jei ne skaitomiausia, tai tikrai labiausiai aptarinėjama knyga.

Perskaičiau ... ir supratau, kad nieko neperskaičiau. Jei išmestum laaabai gausias sekso scenas – nedaug kas ir liktų iš knygos. Banali ir tiek. Čia kaip su maisto gaminimu, jei nemoki gaminti, pridedi daug prieskonių – vis tiek kas nors gausis.
Kas labiausiai įstrigo šioje knygoje? Nuolatos akcentuojamas Anastasijos raudonavimas, lūpos kramtymas ir akių vartymas. Visa tai užtektų pasakyti kelis kartus, o čia minima gal šimtas kartų.

Kadangi, pirmoje knygoje, taip niekas neišaiškėja, tikiuosi sulaukti antros ir trečios.
Įdomu, kada knyga pasirodys lietuviškai ir kokios bus nuomonės apie ją.



Atgal

Naujo vartotojo registracija



Pagauk prasmingą mintį...

Kuo aukščiau pakyla žuvėdra, tuo toliau ji mato.

R.Bach "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Skaitytojų vertinimai

Voro namai

Labai patiko


sribikiene 2018-03-01 13:19:26

Namie. Trumpa privataus gyvenimo istorija

Labai patiko


IRENNEDZ1980 2018-12-20 10:32:52

Tvarkingų namų stebuklas: japonų menas tvarkytis

Labai patiko

Visiems rekomenduoju. Kardinaliai keičia gyvenimo būdą
agaia 2018-12-20 10:32:52

Šimtas metų vienatvės

Labai patiko

Nuostabi knyga, skaityčiau šimtą kartų...
agaia 2019-09-18 09:23:17

Šimtas metų vienatvės

Labai patiko


agaia 2019-05-10 10:04:22

Visi įvertinimai >>