Knygoje gvildenama, kaip lietuvių menininkas suvokė ir įgyvendino menų sąšaukos ir sintezės idėją, kaip jo sukurta Lietuvos vizija iškilo iš lietuvių ir lenkų romantizmo tradicijos. Čia taip pat pateikiami dviejų mūzos tarnų - lietuvių dailininko ir lenkų poeto Micinskio - ryšiai, gretinami jų darbai. Primenama, kad pagarba romantinei literatūrai paveikė menininką ir šitaip jo gyvenime atsirado Slowackio poezija. Jis sąmoningai priėmė iššūkį sekti, o gal ir pranokti romantinius idealus. Čiurlionio ir Slowackio giminystė - ryški, neabejotina, matoma ir kompozicijos sluoksniuose, o įdomiausia ir svarbiausia - vaizduotės taisyklėse: dar viena idėja sieja didžius menininkus - „išvalyti meną nuo gamtos iliuzijų".