Sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą. Tokį jį prisimena draugai, nors patys kalba, kad draugų jis neturėjo ir kad vargu ar įmanoma atkurti autentišką draugo portretą:
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui - per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.