Romanas „Istorija nuo debesies“ (1998) pateikiamas kaip nebaigtos močiutės pasakos tęsinys, liūdinčio anūko laiškai jai ir ją išlydėjusiam šuniui. Kūrinį sudaro keli pasakojimai iš atskirų (net skirtingais šriftais) „gyvenimo“ ir kūrybos blokų, kurie susiję tik formaliais ryšiais: gyvieji nusiperka vardus ir vaidmenis fiktyviajame romane. Sakmiškas pasakojimas „peržaidžia“ Lietuvos istoriją – iš debesies išlytos Lietuvos ir trečiojo tūkstantmečio pradžioje turinčios vėl į ją sugrįžti. Kaip viename interviu sakė knygos autorius, istorija jo prozoje yra kažkas tarp visiško jos nepaisymo, laisvo operavimo istorinėmis asmenybėmis, įvykiais ir tikro istorijos išmanymo. Romane išryškėja įdomi koncepcija, kad nėra pastovaus dabarties ar mitinio valstybės įvaizdžio, tik nuolat kintantis jos vaizdinys. Erdvė ir laikas – mirusi praeitis. Autoriaus vaizduotė prikelia belaikiame pasaulyje klaidžiojančius žmones, kurie bando ką nors suprasti savo buvusiuose gyvenimuose. įvairias stilistines galimybes jungiantis kalbėjimas (čia rasime ir ritmizuotos poetinės prozos, ir vaikiškų siaubo pasakojimų) paslepia prasmę, kad ji neišsisklaidytų ir nesunyktų.