Ketvirtojoje „Otorių sakmių“ knygoje (primos trys – „Giedančios grindys, „Ir žolė bus jam priegalvis“, „Mėnulio spindesys“) toliau pasakojama valdovų Otori Takeo ir Kaede istorija. Jie valdo jau šešiolika metų, Trijose Šalyse klesti taika ir gerovė, Terajamoje suka lizdus šventieji paukščiai huu, laivu atplukdomas mitinis gyvūnas kirinas, liudijantis Dangaus palankumą valdovams. Tačiau Trijų Šalių turtai ir sėkmė patraukia imperatoriaus ir jo generolo Sagos Hideki dėmesį, pastarasis trokšta ne tik turtų, bet ir vyriausiosios Takeo dukters Šigeko, Marujamos paveldėtojos. Gentis vis dar negali atleisti, kad Takeo nužudė jų mokytoją, o senas priešas Akio, auginantis Takeo sūnų, trokšta keršto. Jam į pagalbą ateina Takeo svainis Dzenko, siekiantis atkeršyti už gėdingą tėvo mirtį nuo šaunamojo ginklo. Gentis persekioja Takeo. Ar išsipildys ir paskutinė pranašystės dalis, jog nužudyti Takeo tegali tik jo paties sūnus? Pusiausvyra pažeista, ir kyla grėsmė viskam, ko pasiekė Takeo su Kaede...