Autoriaus trečiosios knygos „Dvylika meilės paukštelių“ eilėms būdingas subjektyviai estetizuotas vaizdas, tradicinė poetika. Įvardijamas pasaulis, pašauktas harmonijai, meilei, amžinybei. Deja, ir šis pasaulis nepatvarus, subyrantis. Ir pačiuose artimiausiuose žmonių ryšiuose randasi skaudžių praradimų. Pažinti pasaulį, rasti prasmingą savosios egzistencijos kryptį, pasiekti skaitytojo širdį, o ne protą - tokie šios knygos autoriaus tikslai. Intymiuose eilėraščiuose įprasminama meilė kaip svarbiausia žmogaus gyvenimo vertybė, o metafiziniuose - kalbama apie negailestingą būties realybę ir kaitą.