Nemaža mūsų rašytojų pastaruoju metu yra pasišovę į filosofavimą [...] Tuo tarpu daugiausia gelmės... yra pasiekęs Vincas Krėvė - ir visai ne kokių samprotavimų ir išvedžiojimų keliu, o mokėdamas iš paties gyvenimo išrauti prasminguosius momentus, juos suklostyti tokioje plotmėje, kad jie įgauna kitokią spalvą ir mintį. [...] jis palietė ir valstybės, ir tautos, ir religijos, ir žmogaus likimo kelius. Tas idėjinis svoris nesiliauja lydėjęs jį ligi paskutinių metų, kaip tai liudija „Dangaus ir žemės sūnūs“. (A. Vaičiulaitis)