Romane ryškinamos dvi pasakojimo linijos: pirma - moteris ir meilė; antra - lietuviai, kokie jie, pradėję antrą nepriklausomybės dešimtmetį. Svarbesnė ir geriau autorei pavykusi yra pirmoji, nors jas sunku atskirti, nes jos susipina, ir antroji veikia pirmąją, gal net lemia jos baigtį. Tačiau savo esme meilės linija ir jos įprasminimas knygoje pateikiami kaip imanentiški dalykai, nepriklausomi nuo išorinio pasaulio. Meilės neįmanoma paneigti, išbraukti iš gyvenimo vertybių skalės, paniekinti, supurvinti, nes tai yra žmogaus galia, svarbi jo gyvybinės energijos dalis. Kiekvienas jos šiek tiek turi, bet tie potenciniai ištekliai labai nevienodi, o kai kurių pragmatikų dvasioje pasiekę kritinę ribą, priartėję prie nulio. Romano herojės meilė tradiciškai turėtų būti nelaiminga, nes ji pamilsta per gražų ir per jauną. Aplinkiniai kategoriškai sprendžia, kad tokie ryšiai negali būti patikimi ir ilgalaikiai. Tačiau keturiasdešimtmetei Lėjai svarbiausia, ką nuoširdi ir tikra meilė jai davė, - nuo to jausmo ji tapo stipri. Įgijusi moteriai taip būtiną gyvenimo pilnatvės patirtį, tikėjimą meile ir pasitikėjimą savimi, Čepaitės veikėja tampa tvirta, ori ir neįveikiama. Paradoksalu, tačiau vardan meilės ji pajėgia tos meilės atsisakyti.