Peržengusios 50 metų ribą, esame priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar naudotis naujausiais grožio pasiekimais? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Nešioti trumpus sijonus ar atiduoti juos dukroms? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų ieško knygos „Man 50. Ir aš dar gyva" herojės - keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.

Tad sveikos įžengusios pro pusamžio krizės vartus! Jei nestokojate humoro jausmo ir mylite tiesą, nustebsite pamačiusios, kad ši kelionė gali būti kupina ne tik naujų iššūkių, bet ir smagių atradimų.

Taigi - man 50, ir aš dar gyva. Ištarti šią frazę galima įvairiai. Galima jos gale dėti šauktuką. „Ką, nesitikėjot?! Manėt, pakratysiu kojas? O aš dar ir kokia gyva, jei norite žinoti!" Galima dėti klaustuką. „Suprantu, kad sunku tuo patikėti, net ir pačiai kažkaip nepatogu... Negi tikrai aš dar gyva?" Prisipažinsiu, pradėdama rašyti knygą būčiau dėjusi šauktuką. Buvau kupina noro įrodyti, kad gyvenimas po 50-ies ne tik nesibaigia, bet dar ir prasideda, ir kad dažna 50-metė yra netgi gyvesnė už kai kurias jaunikles. Įpusėjusi rašyti ir pririnkusi informacijos apie šansus susirasti kitą darbą ar naują vyrą, kūno ir veido pokyčius, ištuštėjusį lizdą ir tuštoką piniginę, pavojingai priartėjau prie klaustuko stadijos. Tačiau baigdama knygą jau buvau tiek sykių pakartojusi tą siaubą keliantį skaičių 50, kad ir pati galiausiai su juo susitaikiau, ir jis man nebekėlė nei nepamatuoto optimizmo, nei juodo pesimizmo. Tad liko tiesiog ramiai konstatuoti „Aš dar gyva".
V.R.