Vadovėlyje aptartos įtakingiausios XX amžiaus literatūros teorijos, kurios įtvirtino literatūros kritikoje patį svarbiausią metodologinį lūžį, kai reikšmių šaltiniu imtas laikyti ne genetinis rašytojo ir kūrinio, bet interpretacinio ir skaitytojo akiračių sąlytis. Nuo estetinio objekto, kaip iš autoriaus pasaulėvaizdžio išaugusios organinės įvairovės vienybės, supratimo buvo pereita prie savo ribų, centro ir substanciškumo neturinčio teksto tik jo skaitytojų vaizduotės tarptekstiniame tinkle ir interpretacijose.