Grožinė literatūra veikia žmogų vaizdais, panašiais į tuos, kuriuos jis pažįsta, arba visiškai nauju požiūriu į pasaulį, teikia mąstymo, išgyvenimo, elgesio pavyzdžių. Dėl to ne tik daugiau sužinome apie pasaulį ir kitus žmones - taip pat geriau suvokiame jų pažiūras, poelgių motyvus. Literatūra įnešė savo milžinišką indėlį formuojant asmenybę, ji padeda kurti asmeninius resursus, gali kompensuoti visus nepatenkintų poreikių trūkumus. Padėdama išlaikyti emocinę pusiausvyrą, saugo nuo negatyvių emocijų, liūdesio, skausmo, baimės, pykčio, moko kitokio elgesio, teikia asmeninių pavyzdžių.
Jūsų dėka mes remiame:
Jei tau sunku - nelik vienas.
Pokalbis padeda.
Knygas gera skaityti...
Memuarai, biografijos, raštai
Nieko dabar taip netrokštu, kaip šviesesnio rytojaus vilties ir paskui jos įgyvendinimo.
„Emilijos dienoraštis" - autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau - baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija - jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus... Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos" suvaržymais. Įrašuose - ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.
1942-2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti.
Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, - ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis - literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija.
Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas". O ta epocha - nenoriu sakyti dramatiškai - buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.
Kviečiame vertinti bei komentuoti savo perskaitytas knygas ir susirasti skaitymo bendraminčius.
Šiuo metu įvertinimų nėra.Skaitytojų vertinimai
Nepatiko
Šią knygą paėmiau į rankas paskaičiusi...es man "neprilipo" nei viena istorija.
Labai patiko
Po kiek laiko mielai vėl skaityčiau ši..., bet vis gi rašymo stilius sužavėjo.
Labai patiko
Labai patiko