Vos tik leidėjas duoda žodį Poviliui, autorius nuoširdžiai prisipažįsta, kad rašyti eiles jį įkvėpė pagrindinis serialo „Nuodėmingoji Kalifornija" personažas Henkas Mudis - „kietas" nihilistiškas rašytojas mergišius, kuris, pasak Poviliaus, turi analogijų ir su Charleso Bukowskio alter ego - Henriu Činaskiu (p. 7).

Mudžio įtaka stipriausia figūratyviniame lygmenyje: iš nuotraukos ketvirtajame viršelyje žvelgiantį Povilių galėtum palaikyti pačiu Mudžiu jaunystėje - po akiniais nuo saulės akis slepia simpatiškas rimta ir kiek ironiška mimika pasidabinęs blondinas à la Mudis šukuosena. Eilėraščių architektonikoje ryškesnė Buko įtaka. Kaip ir Bukas, Povilius deklaruoja, kad nei rašyti, nei gyventi nemoka ir tuo mėgaujasi („gera nemokėti / rašyti eilėraščių / tie kurie moka / knygų neleidžia / taiso brauko trina / kol savo nuotrynas / išsineša su savimi // kaip gera / nemokėti gyventi", p. 14).

Verlibru parašytuose (rimuotų tekstų tėra keletas) eilėraščiuose Poviliaus lyrinis subjektas prisimena sutiktas moteris, svarsto meilės, sekso ir mirties paslaptis, ironiškai kontempliuoja gyvenimo prasmę ir beprasmybę, vartotojiškos visuomenės ydas ir poezijos rašymo tikslingumą.

Bėda tik, kad Poviliaus lyrinis subjektas primena ne skaudžiai atvirą hedonistą, bet kiek susireikšminusį, tariamą ironiją ir nesamas patirtis simuliuoti bandantį subjektą. Kiek juokingai skamba ir pasaulio, kuriame jau visai nebėra ko atrasti, refleksijos („įsitverti nepažįstamą pakeleivę / žinoti, kad ji atsakys tuo pačiu / ne iš geidulio - iš vienišumo / nurimti jos glėbyje keletui minučių / po to vėl blaškytis, lakstyti ratu / ieškoti kitos pasaulyje / kuriame nebėra ko atrasti", p. 67), ir pamokomu tonu išsakomi poeto kelio (ne)prasmingumo svarstymai („drovus išrinktasai / kiekvieną šį rytą / bėk lietvamzdžiais stauk / be jokios priežasties / garuoji nuo žemės / tavim nei nelyta / mirei dėl gimimo / gimei dėl mirties", p. 70).

Daug eilučių skiriama sutiktoms ir prarastoms, mylėtoms ir turėtoms moterims, tačiau apie moteris rašyti mokytasi bene iš Eduardo Mieželaičio ar kokio kito agrarinio lyriko kūrybos - net skaistalai ant moters skruostų lyriniam subjektui primena (gimtinės) molio grumstus (ir atvirkščiai): „tenoriu mirtinai nusigerti / tavimi / iki žemės graibymo / kur smėlio smiltys / šnabžda tave / molio grumstai / mena skaistalus"" (p. 22).

Trumpai tariant, Poviliaus atvejis iš tų, kai rašyti norisi, tačiau nelabai yra ką pasakyti, o kalba, ta kalė, vis sufleruoja klišes ir banalybes, kurios autentiško kalbėjimo pastangą daro beveik neįmanomą. Bandymai maskuotis ironija, bravūriška poza šią problemą tik dar labiau išryškina. Kita vertus, pvz., eilėraštis „Violetinis" rodo, jog potencialo tikram nihilizmui ir bukovskiškam nuoširdumui yra, tereikia laiko jam subrandinti ir išgryninti: „Kol pusė lietuvių užsiėmę / gindami išžagintą mergaitę / aš nepadedu / atleisk man Lietuva (...) suprask / esu užsiėmęs / savigyna / nuo kasdienio žagintojo / pasaulio / kuris nori nutraukti / vos 19 metų trunkančią / mano vaikystę" (p. 63). Po šiomis eilėmis pasirašyčiau ir aš.