Sigito Parulskio pjesės „Iš gyvenimo vėlių" (pastatyta 1995 m.), „P.S. Byla O.K." (pastatyta 1997 m.), „Nesibaigianti vienatvė dviem" (pastatyta 2001 m.) yra pirmosios naujosios lietuvių dramaturgijos kregždės. Jose provokuojančiai žvelgiama į lietuviškos dramaturgijos tradicijas ir siekiama atnaujinti teatrinę kalbą. Visų šių trijų pjesių pastatymai skirtinguose Lietuvos teatruose sukėlė didelį susidomėjimą ir sulaukė kontroversiškų vertinimų. Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio spektaklis „Iš gyvenimo vėlių" Šiaulių dramos teatre ir ypač Oskaro Koršunovo pastatymas "P.S. Byla O.K." Akademiniame dramos teatre skatino naują teatrinį mąstymą. O „Nesibaigianti vienatvė dviem" inspiravo bene pirmąjį lietuvių teatre tarpdisciplininių projektų ciklą.

Šios pjesės ir jų pastatymai į šiuolaikinio lietuvių teatro istoriją įeis kaip naujosios kartos meniniai manifestai. Rinktinėje taip pat spausdinami pokalbiai su S. Parulskiu ir režisieriumi O. Koršunovu, ištraukos iš spektaklių recenzijų ir spektaklių nuotraukos.

Sigitas Parulskis kaip dramaturgas debiutavo 1995 m. pjese „Iš gyvenimo vėlių" ir pelnė „Kristoforo" apdovanojimą. Be šios, dar sukūrė pjeses „P.S. Byla O.K.", „Selenės skylė", „Termenvox", „Nesibaigianti vienatvė dviem" ir „Keltininkas", taip pat pjeses radijo teatrui „Viskas, ko pageidavote" ir „Nenoriu susipažinti" bei libretą spektakliui „Barboros Radvilaitės testamentas". S. Parulskis parašė inscenizacijas pagal M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą", P. Cvirkos „Frank Kruk", bei V. Jerofejevo „Maskva-Petuškai" ir išvertė pjeses A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus" („Labas Sonia Nauji Metai"), D. Charmso „Jelizaveta Bam", M. Ugarovo „Driskius", brolių Presniakovų „Vaidinant auką", L. Andrejevo „Žmogaus gyvenimas", A. Čechovo „Žuvėdra".