„Suaugę mes įprantame gyventi savo apibrėžtoje erdvėje: nebepakeliame akių į dangų, remiamą bažnyčių smailių, nesitaškome lediniame šaltinio vandenyje. Mus supanti aplinka pasidaro prėska ir panaši į stalą, ant kurio kiekvieną dieną dedame savo kasdienį valgį: priprantame prie medinių stalo raižinių, medienos rašto ir nustembame, kai svečias sušunka ,,Koks puikus stalas!". Iš tikrųjų, - tas stalas puikus! Taip yra ir su šalimi, kurioje gyvename. Atostogų metu grožimės svetimos šalies bokštų tviskesiu, o grįžę bodimės monotoniška šalies žaluma ir pilkšvu upių vandeniu. Tik stebina užsieniečiai su fotoaparatais šokuojantys paskui varles ir persekiojantys gandrus. Ar galėtume pasikeisti? Be abejo, jei tik pakankamai žinotume apie savo krašto architektūrą, istoriją ir įžymybes, savo šalies išskirtinumą. Tada ne taip ryškiai švyti svetimų šalių bokštai, o pats jautiesi esantis ne pasaulio dulkė, o pasaulio molekulė..." Danguole Kandrotienė