Kasmet gegužės 9 d. „Georgijaus juostelėmis" pasidabinančioje Rusijoje 1945 metai vadinami Raudonosios armijos šlovingų pergalių ir katastrofiškų Vokietijos pralaimėjimų laikotarpiu. Tačiau V. Bešanovo knygoje „Trečiojo reicho katastrofa" atskleidžiama kitokia, visai ne romantiška tiesa apie Raudonosios armijos „išvaduojamąjį" žygį per Europą, kurį lydėjo prievarta prieš civilius, marodieriavimas, gyventojų masinės žudynės.

1945 metų pradžioje sovietų kariuomenė pakilo į lemiamą puolimą - kuo greičiau užimti Berlyną. Raudonajai armijai tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas mirtinai nusilpusio priešo kaulais. Sovietų kariuomenei, kaip ir visus karo metus, vadovavo daugiausia tokie patys nemokšos vadai, profesionalumo stokojantys „strategai", vyravo tas pats lengvabūdiškas požiūris į savų karių gyvybes. 1945-ieji - tai ne tik Berlyno užėmimas ir pergalės saliutai, bet ir didelės nesėkmės, katastrofos, kraujo marios.

V. Bešanovas atskleidžia, kodėl „šventu" Raudonosios armijos tikslu buvo pasirinktas jokios karinės svarbos neturintis Reichstago pastatas ir kokia tikroji „pergalės vėliavos" istorija. Kaip iš niekuo nepasižymėjusių karių buvo sukurti ordinais apdovanoti supermenai, o tikrieji didvyriai - pamiršti. Galiausiai kodėl Berlynas pradėtas šturmuoti balandžio viduryje, o ne vasarį, nors ir tuo metu Raudonoji armija turėjo pakankamai galimybių užimti Vokietijos sostinę.