Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių - „vilko vaikų" situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų" ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie - tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės - jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie - tik vaikai. Tačiau - vilko vaikai. Ši knyga - apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį." - Alvydas Šlepikas

Knyga išrinkta 2012-ųjų „Metų knyga" suaugusiųjų prozos kategorijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Knyga išrinkta į 2012 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas autoriui pelnė Patriotų premiją.