Kritiko ir aktoriaus santykiai - tai vos ne brazilų serialas be pabaigos. Geriausia būtų jiems niekad nesusitikti. Jis - vaidina, tu - rašai. Bet gyvenimas vis vien kada nors suveda. Skubiai, dar gerai nenusivalę grimo, po spektaklio į drabužinę renkasi aktoriai, gaudo kritikų žvilgsnius, tikėdamiesi bent menkiausios užuominos apie pasirodymą...
Kritikas karštligiškai varto atminties puslapius, mėšlungiškai stengiasi prisiminti, kada paskutinį sykį yra bent jau paminėjęs aktoriaus N pavardę... „O man įdomu, kodėl Jūs, gerbiamasai kritike, niekada nesate parašęs apie mane gerai?!" Atsakyti į šį pragaištingą klausimą - tas pat, kaip šnibždėti žirafai į jos aukštai suraitytą ausį... Nežinai, ar teisintis dėl savo žiaurumo, ar aiškintis dėl tiesos.
Galų gale pajunti, kad atėjo metas atsigręžti atgalios ir prisiminti tuos veidus, žmones, artimus ir tolimus - artistus, režisierius, teatrologus... Viskas, rodos, čia pat, ranka paliečiama, ryšku, gyva. Taigi prieš Jūsų akis dabar - teatras, kokį jį mačiau aš, - be grimo.

Irena Aleksaitė