Kęstutis Šapoka - rašytojas, meno kritikas, kuratorius. Naujausias jo projektas - apsakymų romanas „Pušis, kuri juokėsi".

Tai grupės jaunuolių - autoriaus kartos - gyvenimo po 1990 m. portretas. Ne konjunktūrinio auksinio jaunimėlio, bet to, kuris neturi tvirto socialinio užnugario. Jie trinasi miegamuosiuose rajonuose, priemiesčio kolektyviniuose soduose, centro prieigose: linksminasi, dirba, mylisi, mušasi. Tai to laiko tipažai, bendravimo taisyklės, įpročiai, iki šiol nelabai pasikeitęs Vilniaus žargonas.

Nepriklausomybės pradžia nuvainikuojama kaip didžių galimybių ir pasirinkimų metas: jaunuoliai tiesiog teka pasroviui, likimas jų nesirenka, ir jie taip pat nelabai turi ką rinktis: nebent tarp alaus ir rašalo, tarp parko ir patiltės, tarp hotdogo ar čeburėko...

Tekstas paprastas, net agresyvokas, tačiau knyga konceptualiai susijusi su jau primiršta literatūros klasika: aiškios nuorodos į kontroversišką J. Marcinkevičiaus apysaką „Pušis, kuri juokėsi", J. Baltušio „Parduotas vasaras", N. A. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas". Nuo jų atsispyrus jau iš distancijos kaip į išnykusį džiną pažiūrima į sovietmečio patosą ir bandoma suvokti ironiškai aprašomą pirmųjų nepriklausomybės metų jaunuolių būseną: ne itin patrauklią dabartį, tarsi be praeities ir ateities, sunkiai randančią orientyrus.

Knyga užpildo tuščią romanų apie Vilnių nišą. Knygos ašis - ne jau daugelyje klasika tapusiuose tekstuose aprašytas dabar turistinis Vilniaus centras ar senamiestis, bet tolimesni rajonai, laisvoje Lietuvoje tapę niūriu kovos už socialinį išlikimą laisvosios rinkos sąlygomis fonu.