Garantuoju, tu norėsi susipažinti su Tadu ir Elze, sekti jų pašėlusius nuotykius! Tadas - rimtas antrokas. Domisi istorija, moka Lietuvos istorijos repą ir klausinėja prosenelio įvairių dalykų apie karą. Jis turi broliuką, nemokantį ištarti žodžio „terminatorius", ir mamą, rašančią pasakas ir nevalgančią mėsos.

Bet tai dar ne viskas. Šiais mokslo metais į Tado klasę jėga įvedama Elzė (taip, JĖGA!), kuri visai klasei, o paskui ir mokyklai paskelbs tikrą karą. Ne vien už tai, kad niekas neatspėja piešinio ant Elzės džinsų klešnės, bet ir (ypač) už neteisingus žodžius, kad „mergaitės nekariauja".

Taigi, Tadas patirs visą Elzės įsiūtį, o paskui... paskui, žinoma, norės jai atkeršyti. Koks laukia kerštas?

Autorės žodis

„Labas, aš Tadas" gimė iš mano pačios kasdienybės: stebint du savo sūnus, brangius žmones, draugų vaikus... Kasdienybėje atsiranda mūsų linksmi ir rėksmingi NE ir TAIP, kasdienybėje mes skelbiam karus ir susitaikom, dainuojam repą ir „Ryto rato" daineles, valgom bulvinius blynus, kalbamės ir veikiam svarbius dalykus. Tiesiog GYVENAM, kaip ir Tadas su Elze. O juk tai ir yra svarbiausia.

Beje, labai dažnai pastaruoju metu mane lydi vyresnėlio sūnaus linkėjimas: „Mama, linkiu tau tapti garsiausia rašytoja pasaulyje... Ir kad būtum linksmiausia", - priduria. Ką aš daryčiau be savo vaikų! Jie mane įkvepia. Taip ir radosi jau šešta knyga.