Ketvirtasis, paskutinis, W. S. Churchillio atsiminimų tomas apima laikotarpį nuo Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje 1943 m. liepą, fašistinės Italijos dučės B. Mussolinio nušalinimą nuo valdžios iki Ašies valstybių sutriuškinimo.

Aprašoma, kokių milžiniškų pastangų reikėjo rengiantis 1944 m. birželio išsilaipinimui Normandijoje, kaip per svarbiausias to meto konferencijas (Teherano, Jaltos, Potsdamo ir kt.) britai ir amerikiečiai ginčijosi dėl ribotų išteklių paskirstymo kelioms operacijoms ir dėl karo strategijos; apie nuolat vykusias sunkias derybas su, anot autoriaus, ,,nelabai džentelmenišku‘‘ Rytų sąjungininku.

W. Churchillis komentuoja įvykius kaip tiesioginis liudininkas, išmanantis karo dalykus. Jis vertina visus pagrindinius jų dalyvius, kartais labai diplomatiškai, kartais atvirai šaipydamasis. Čia autorius atsiskleidžia ir kaip pokario Europos architektas, ir kaip politikos analitikas, suvokiantis po karo Europą ištikusią tragediją ir aiškinantis jos priežastis. Ryškiausias būklės ,,diagnozės" akcentas - 1946 m. Fultone autoriaus pasakyta kalba apie Europą padalijusią geležinę uždangą.