Rytų Prūsija, 1945 metai.

Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, elgetauja, vagiliauja, stengdamasi išgyventi. Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi. Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti, aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama. Penkiolikmetė už vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių - vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą. Tačiau Lyzabetė niekada nepraranda vilties vieną dieną rasti savo šeimą ir su neįtikėtina ištverme pakelia visus likimo siunčiamus išbandymus.