M. Djačenko savo antrosios knygos pasakojimuose nieko neslepia ir veikėjus, jų buitį ir kasdienybę vaizduoja grynu, atviru, kone natūralistiniu pavidalu. Novelėse, etiuduose ir esė gausu nūdien aktualios psichologinės medžiagos, reflektuojančios besikeičiantį moters vaidmenį, jaunimo pasaulėžiūrą ir fiksuojančios laiko ženklus. Knygos pasakotoja - vieniša, trokštanti meilės, grubius vyrus pasirenkanti ir jiems nuolaidžiaujanti herojė, savo tikruosius jausmus slepianti po surambėjusiu ironijos kiaukutu, tiršta nihilizmo pluta, o troškimą sukurti tvarų ryšį išmainanti į vienanakčius pasantykiavimus. Knygos turinys - egzistencinis, reiškiamas per dūžtančius jauno žmogaus idealus likvidžiame pasaulyje, veikėjų vertybių ir moralinių orientyrų sumaištį, bylojantis apie pastangas įsikibti į dvasinius atskaitos taškus negailestingai perskiriančioje ir painiai išskaidytoje modernios realybės mozaikoje.