Dešimtoji A. Ruseckaitės knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra Maironis. Vaizduojamas paskutinysis poeto gyvenimo dešimtmetis, veiksmo gijos iš jo nusitęsia ir į ankstesnį laiką. Autorė, pasiremdama dokumentais, atskleidžia Maironio kaip žmogaus, kaip menininko, kaip dvasininko būties dramą, kai jau pasiekęs šlovę, oficialiai vadinamas tautos dainiumi, pranašu, jis patiria vienatvę, nuolatinę kūrybos kritiką, nuoskaudas iš savojo luomo ir valstybinės valdžios. Tačiau poeto tikėjimas gyvenimu stiprus ir jis iki pat mirties neapleidžia savo pareigų.