„Žinau, skamba nemaloniai, bet aš neleipstu nuo Paryžiaus", - pareiškia iš Niujorko į Paryžių gyventi atvykusi Pamela Druckerman. Ji nesupranta, ką čia valgyti, jos gyvenamasis rajonas nėra gražus, žiema čia per šalta... Tad ir susilaukusi kūdikio Paryžiuje, ji iš pradžių netrokšta tapti prancūziška mama. Tačiau ilgainiui Pamela prisijaukina miestą ir jo žmones, o didžiausių atradimų padaro stebėdama prancūzų tėvų ir vaikų santykius.

Štai prancūzų kūdikiai, anot Druckerman, jau nuo dviejų trijų mėnesių išmiega neprabudę visą naktį, o jos draugų Amerikoje atžalos taip elgtis pradeda tik nuo metų ar dar vėliau. Prancūzų vaikų stalo patiekaluose dažnesni troškinti porai - ne vištienos gabaliukai. Atėjusios į svečius bičiulės amerikietės be paliovos sprendžia savo mažylių kivirčus, o prancūzės draugės siurbčioja kavą, nes jų vaikai žaidžia.

Prancūzijoje ir pati motinystė išgyvenama kitaip. Čia jaunos mamytės netampa nusiplūkusiomis tarnaitėmis, neturinčiomis asmeninio gyvenimo. Anot prancūzių, geri gimdytojai neprivalo nuolat tarnauti vaikams ir dėl to jausti kaltę. Savo vaikams jos pakančiai, ramiai vadovauja, o amerikietėms belieka pavydėti.