Aš turiu snape žariją! Turiu žariją! Šie žodžiai sukosi Soreno galvoje, kai be jokių pastangų ratais kilo į viršų. Pelėdžiukas neužsidegė, net neapsvilo, o snape žioravo nuostabi žarija, nuo kurios jo esybę užpildė neįtikėtinas jausmas. Po visus tuščiavidurius kaulus, po kiekvieną plunksnelę pasklido antgamtiška galia. Jį užplūdo džiaugsmas, kokio nejautė nuo pat pirmojo skrydžio.
Keturios jaunos pelėdos išplasnojo ieškoti Didžiojo Ūbalo medžio, mistinės vietos, iš kurios kasnakt pakyla palėdų brolija atlikti kilnius žygius. Sorenas, Gilfė, Apyaušris ir Knisčius tikisi iš kilniųjų dangaus riterių sužinoti, kaip kovoti su blogiu, vešančiu jų karalystėje.
Narsuolių laukia ilga ir varginanti kelionė. Kol ketveriukė pasiekia legendose apdainuotą Ūbalą, jai tenka iškęsti tokius išbandymus ir įveikti tokias kliūtis, apie kokias net neįsivaizdavo. Bet sunkumai padėjo suprasti ir dar kai ką: jie neįveikiami, kol visi kartu, o kiekviena pergalė sustiprina unikalius jų sugebėjimus. Galbūt vieną dieną, išmokę savo mokytojų ir vienas kito pamokas jie taps tikrieji Ūbalo kariai.