Pasakojimas apie švarių akmenukų rinkimą kvaitulingai besisukančioje gyvenimo karuselėje, apie „atbijotą" žaidimą neišlaukus pabaigos, apie ieškojimą savojo laiko ir vieną iš tūkstančio kelių atgal, šįkart į akmeninius namus... Gvendolina auginasi baimes ir mėgina žaisti su jai atgrasiu, gimtajai Pertakei nepriklausančiu pasauliu. Jos juokas, protestas prieš visa, kas turi išankstinius atsakymus, pastangos šokiruoti ir „senoms tiesoms" ieškoti naujų prasmių nesustabdo ją vis labiau kaustančių baimių. Tačiau Gvendolina gali joms pasipriešinti – grįždama į Pertakę, kur visad laukia ją lyg tikrą dukrą mylintys Klarisė ir Ostinas, kur geltonuoja bežiedė geltondyglių pieva, kur dunkso jūros vidury įstrigęs Avondalis. Gyvenimas ten – lyg švarių akmenukų rinkimas – su Ostinu ir jo filosofiniais šmaikštavimais, su Klarisės tylia meile, su šiųdviejų mokėjimu būti laimingiems skambios laimės neturint. Išėjus už savosios erdvės, prasideda kitų valdos... Šito kranto laikas jiems tampa svetimas, jie turi surasti savąjį. Gvendolina ir Ostinas žino, kur jo ieškoti – akmeniniuose Avondalio namuose – ten, į kur sugrįžus, niekuomet nebereikės išeiti.