„Šitą knygą įveikti - tai nelyg dykumą pereiti. Dykumos metafora čia valdovė - tos, dvasinės, kuri visad su tavimi kiekviename „civilizuoto“ pasaulio didmiestyje, ir tos, tikrosios, kuri pirmosios, deja, neatperka, nors Vakarų turistui, įtikėjusiam klajūno pašaukimu, arbata Sacharoje atrodo pasiekiama it m(i)egapolio virtuvėje. Aiman. Niekas nepasiekiama, viskas pralošiama. Ir sykiu tai romanas apie dvi neįmanomybes: vyriškojo prado - ištirpti moteriškajame ir atvirkščiai. Kelionės pabaigoje skaitytojas bus kitoks nei prieš atsiversdamas pirmąjį šitos geliančios knygos puslapį: išmintingesnis ir kartu liūdnesnis. Daug liūdnesnis, bičiuliai! Ir daug išmintingesnis!“.