Kai į Arno gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai, jis dar tik vaikas, su broliuku šokantis pagal rokenrolo muziką ir pardavinėjantis ledus, kad šiek tiek užsidirbtų. Bet kai kareiviai visus gyventojus priverčia iškeliauti į kaimą, jo gyvenimas pasikeičia. Atskirtas nuo šeimos Arnas gyvena darbo stovykloje. Plušdamas ryžių laukuose jis mato, kaip miršta bado, maliarijos ar tiesiog nuovargio nukamuoti vaikai. Jis mato į mangų giraitę vedamus kalinius, šie iš jos negrįžta.

Vieną dieną Arnas pasisiūlo kareiviams paskambinti, nors niekad gyvenime nėra grojęs jokiu instrumentu. Greitai išmokęs naujų revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia, dabar jis gali pavogti maisto, kad išsaugotų draugams gyvybę.

Nors tas sprendimas ir jam pačiam išgelbėja gyvybę, kartu priverčia jį įžengti į žiaurius Mirties laukus. Arnas gyvena vadovaudamasis paprastu kredo, vis kartoja sau: „Tik nepargriūk.“

„Norėdama daugiau sužinoti apie Arno poelgius – ir didvyriškus, ir šiurpius, uždaviau jam begalę keblių klausimų. Kruopščiai tikrinau, ar jo pasakojimas patikimas. Kaip ir visi stiprų sukrėtimą patyrę žmonės, kai kuriuos įvykius Arnas prisimena iki kraupių smulkmenų, o kiti jam išdilo iš atminties <...> Jo prisiminimų spragas užpildžiau tuo, ką sužinojau iš kitų ar įsivaizdavau jam nutikus pati. Tikiu, kad kaip tik čia, tarp šių eilučių, slypi tikroji tiesa.

Patricia McCormick