Kam skirti tiek daug laiko gydyti žodžiu, jei vaistais, tiesiogiai veikiančiais mentalinių ir nervų ligų simptomus, daug greičiau pasiekiama rezultatų? Ar smegenų-mašinos teoretikai nepaverčia niekais chimerinių Freudo konstrukcijų? Ar tokiomis aplinkybėmis psichoanalizė turi ateitį? Būtent į tokius tris klausimus Elisabeth Roudinesco atsako šioje kovingoje pažintinėje esė, drąsiai kritikuodama mūsų laikų pretenzijas mokslą paversti religija ir į žmogų žiūrėti kaip į automatą. Vaistai? Žinoma, kad nerimui, depresijai, pamišimui, neurozėms gydyti Prancūzijoje suvartojama labai daug psichotropų, ir jų veiksmingumas nepaneigiamas. Tačiau ar reikia mąstymą sumenkinti iki neurono, o troškimą supainioti su chemine sekrecija?