Daug metų Lindsė gyveno vien šokiu. Baletas buvo didžioji ir vienintelė merginos aistra – iki tos akimirkos, kai vieną lietingą dieną jos kelyje pasirodė žavus nepažįstamasis.
Besisukant šokio ritmu, veidrodyje atsispindėjo švysčiojantis šifoninis sijonas. Ji įsivaizdavo save mūvinčią iškrakmolytą balerinos sijonėlį, išpuoštą juodais nėriniais ir raudonu šilku. Iš už ausies kyšojo rožė, o į plaukus buvo įsmeigtos ispaniškos šukos. Lindsė buvo Dulsinėja, persismelkusi ispaniška dvasia, nusiteikusi kovingai ir pasiryžusi šokti be perstojo. Skambant baigiamiesiems akordams, ji ėmė suktis dar greičiau. Atrodė, kad niekada nepavargs, it balerina ant muzikos dėžutės.