Kodėl negalima pačiam pasirinkti, ką pamiršti...

...O ką prisiminti?

Daug ką Zojė norėtų užmiršti. Pavyzdžiui, tai, kad jos tėtis įtaisė vaiką savo dvidešimt ketverių metų meilužei. Kad mamos psichika palūžo, ir visas miestas gali apie tai sužinoti. Taip pat norėtų pamiršti, kad gražuolis blogiukas Dagas kankina ją mokykloje. Zojei atrodo, kad visas gyvenimas darosi beviltiškai sujauktas, ir visas bėdas ji stengiasi atremti pasitelkusi vienintelius jai žinomus ginklus – kruopštumą ir pareigingumą; ji stengiasi būti tobula dukra, tobula moksleivė ir tobula mokyklos futbolo žvaigždės Brendono mergina.

Bet Zojė pakliūva į avariją, o kitą dieną visiškai nieko nebeatsimena – visa praėjusi naktis ištrinta iš atminties. Ar ji važinėjosi kartu su savo vaikinu Brendonu, kaip ir buvo ketinusi? Jei taip, tai kodėl atrodo, kad Brendonas ėmė jos vengti? Ir kodėl Dagas – ne kas kitas, o jis – staiga ėmė elgtis taip, lyg tarp jųdviejų būtų kažin kas įvykę. Zojė lyg per miglą prisimena, kaip Dagas ištraukė ją iš sudaužytos mašinos; tačiau jis vis kalba apie tą naktį taip, lyg ji būtų dar kai kuo ypatinga jiems abiem; o Zojei baisu prisipažinti, kad ji šitiek daug neatsimena. Visada susivaldančiai ir skrupulingai Zojei gyvenimas ima slysti iš po kojų – gyvenimas, kuriame, didžiausiai jos nuostabai, dominuoja ne Brendonas, o Dagas.