Šioje knygoje, išėjusioje 1903 m., J. Basanavičius pateikė savo sukauptą labai turtingą ir įvairią žodinę kūrybą, susijusią su žmogaus būties–nebūties riboje susiklosčiusiais papročiais, tikėjimais, tradiciniais vaizdiniais, taip pat su ano pasaulio būtybėmis, iš kurių ryškiausios – vėlės ir velniai. Iš paskelbtos medžiagos ryškėja, kokios iracionalios „ano pasaulio“ jėgos, žmonių manymu, supa jų pasaulį, kaip įprasminamas žmogaus susidūrimas su jomis. Žodinę kūrybą apie vėles ir velnius J. Basanavičius yra sukaupęs iš  įvairių Lietuvos vietų, panaudojo ir spausdintus šaltinius, ir rankraščius. Jam talkino nemažas būrys padėjėjų – ir tie, kurie teikė medžiagą ankstesnėms knygoms, ir daug naujų. Iš Mažosios Lietuvos stambų pluoštą atsiuntė Kristupas Jurkšaitis. O daugiausia paskelbtų pasakojimų tame krašte užrašė Vilius Kalvaitis: net 562 (iš viso knygoje – 827 tekstai), tad jį pagrįstai galima laikyti knygos bendraautoriu. Mažojoje Lietuvoje užrašytos medžiagos regioninis savitumas labai ryškus. Ten taip pat sukurta pasakojimų, kokių kitur Lietuvoje neaptikta.