Elena Karnauskaitė, penkių poezijos rinkinių autorė („Briedė jūroj“, 1990; „Tiltas iš pelenų“, 2000; „Iš smilčių“, 2004; „Pasaulio krašte“,2008; „Ahrenshoopo sąsiuvinis“, 2009), prisistato su pirmąja eseistikos knyga, artima prozai. Sukurtas naujas tipažas – Ieva, rašanti laiškus iš Galudienių miesto (Palangos) ir kitų Europos vietų. Taikli autorės akis pastebi, kas aplinkoje ir žmonėse ne taip, kas dvelkia falšu ir kiču, ir apžaidžia tas situacijas taktiškai, su humoru.

Laiškų autorė Ieva, keliaudama po pasaulį, tolimą ir artimą, lankydamasi kultūros renginiuose ar bendraudama su žmonėmis, tiek į kitus, tiek į save pačią žvelgia kritišku, kartais ironišku žvilgsniu. Ji žavi moteriškumu ir noru pažinti bei suprasti. Ieva per pasaulį ir žmones „keliauja“ lengvai, žaismingai, svarbiausi jos ginklai – ironija ir autoironija. Šiais ginklais nesiekiama nieko įžeisti ar sužeisti, tiesiog siūloma pažvelgti į save ar kitus ir akimirką susimąstyti arba bent nusišypsoti.