Kinai jau čia, tarp mūsų. Lietuvi, būk garbingas − prisipažink, ką jauti.

Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.

Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.

Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.

Kai man tapdavo beviltiškai graudu, gėlą verčiau žurnalistiniu farsu. Skyrelių pavadinimai – gryna dokumentika.

Tačiau šiame romane yra ir vertinga paslaptis: kaip iš vištos tapti laimingai. Kartais –nesveikai laimingai.

Ši knyga primena  džiazą, kuriame šokčioja autoironija ir skausminga asmeninė istorija, − vaikų ir savęs praradimas, paaugliškas spjaudymas į nasrus likimui; bebaimė senstančios (bet ar subrendusios?) herojės teisė prisipažinti: šoviau pro šalį su savo meilėmis ir nemeilėmis, vyrais, meilužiais ir iliuzijomis. Orus antausis likimui: manote, kad viskas baigta? Nesulauksit!

Po išoriškai lengvu tekstu ryškėja filosofinė plotmė, platus kultūrų spektras ir šaipymasis iš stereotipų. Tai pasiekti padėjo autorės patirtis ir nuolat keikiama žurnalistika, leidusi blaškytis po pasaulį nuo Skandinavijos iki Honkongo, nuo Niujorko iki Hamburgo, nuo Reikjaviko iki Taipėjaus, o iš ten – iki Babtų.

Antrojo  Audronės Urbonaitės romano tema − globalizacija, visa jėga įsiveržusi į penkiasdešimtmetės žurnalistės gyvenimą. Sūnus palieka moteriai prižiūrėti kinės pagimdytą anūkę, kuri netikėtai pradingsta. Jos ieškodama herojė iš pradžių blaškosi po Vilnių, po paslaptingą šio miesto kinų pasaulį, o paskui ir po Kiniją, kur tikisi rasti savo anūkės motiną. Aforizmais žaižaruojančiu stiliumi, ryškiais dialogais ir siurrealistiniais vaizduotės vingiais išsiskiriančioje knygoje skaitytojui leidžiama suprasti, kad tautiškumo ideologija jau susidūrė su rimtais iššūkiais ir nemišrūnų laukia miglota ateitis.