Et, ką ir besakyti – klasika yra klasika. Vienas iš tų etapinių kūrinių, padariusių didžiulę įtaką žanrui, iš naujo permąstęs jo kanonus, net prasiveržęs pro „geležinę uždangą“. Ir nesvarbu, kad superkompiuteris EAL-9000 yra milžiniško dydžio (rašyta 1968 m.), nesvarbu, kad 2001 metais vis dar egzistuoja SSSR, pagaliau, nesvarbu, kad 2001 jau prabėgo, o žmonija vis dar nepajėgi pasiųsti ekspedicijos į Saturną, Marsas, net ir tas numatytas tik 2020. Visa tai – smulkmenos, už kurių slepiasi knygos esmė – vienodai aktuali ir 1968, ir 2007 metais. Tai klausimai kas mes, iš kur mes ir kas mūsų laukia. Tai - hipotezė ir prognozė. Juk negali būti, kad tokioje milžiniškoje visatoje mes – vieninteliai.

Dabar jau turbūt ne vienas iš mūsų matė Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) to paties pavadinimo filmą – su erdvėlaiviu, šokančiu pagal J. Štrauso valsus, raudona EAL-9000 akimi ir jo šiurpulį varančiu ramiu ramutėliu balsu. Ši nepaprasta kelionė būtent ir prasidėjo nuo dviejų genijų bendro darbo: režisieriaus ir rašytojo. Ir vienas, ir kitas jau nebuvo naujokai: A. Klarkas – pripažintas mokslinės fantastikos rašytojas, turintis savo krepšelyje virš dešimt romanų, S. Kubrikas – su kiekvienu filmu garsėjantis režisierius, nors jo superžvaigždės valanda atėjo kartu su „Odisėja“. Tiesa, du genijai retai kada išsitenka viename krėsle – todėl ir tarp kūrėjų būta nesutarimų. Knyga ir filmas buvo kuriami beveik lygiagrečiai ir abu jie turėjo būti kolektyvinio darbo rezultatas, bet filmas pasirodė truputį anksčiau už knygą. Negana to, kūrėjai netgi šiek tiek pasipešė, kuriam turėtų priklausyti daugiau autorystės. A. Klarkas buvo nepatenkintas, kad dabar jo romanas tapo lyg ir „novelizacija“, tad gerokai vėliau, 1999 m. A. Klarkas išleido ir visiškai savą „2001 metų kosminės odisėjos“ versiją („Prarasti 2001 pasauliai“), kurioje kai kurios svarbiausios scenos smarkiai skyrėsi nuo klasikinio varianto.