Leo – niekuo neišsiskiriantis šešiolikmetis: jam patinka plepėti su draugais, žaisti futbolą, lakstyti gatvėmis motoroleriu ir leisti dienas nesiskiriant su savo aipodu. Mokykla jam atrodo nežmoniška kankynė, o mokytojai – „saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai išnyks“. Atėjus naujam istorijos ir filosofijos mokytojui, Leo pasirengia jį sutikti ciniškomis pastabėlėmis ir apseilėtais popieriaus gumuliukais, bet šis jaunas mokytojas pasirodo esąs kitoks nei visi: jo akys spindėte spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo.
Leo jaučiasi galingas tarsi liūtas, jį gąsdina tik vienas dalykas – balta spalva. Balta jam – nebūtis, visa, kas reiškia praradimą ir netektį. Užtat raudona – meilės, aistros, kraujo spalva. Raudona – ir Beatričės, slaptos Leo svajonės, plaukų spalva. Vaikinas turi ir kitą artimą draugę, Silviją, tačiau būtent dėl to, kad visuomet yra šalia, ją sunkiau pastebėti.
Sužinojęs, kad Beatričė serga ir kad jos liga susijusi su jį taip bauginančia balta spalva, Leo privalės įsigilinti į save, nukraujuoti ir atgimti – tik taip suvoks, kad svajonės nemiršta, o gyvenimas gali būti gražus net tada, kai nusidažo baltai.
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – ne tik romanas apie jauno žmogaus kelią į brandą ar vienerių mokslo metų aprašymas, tai ir itin drąsus pasakojimas. Leo lūpomis iš pradžių lengvabūdiškai ir sąmojingai, vėliau intymiai ir skaudžiai perteikiama, kas nutinka, kai į paauglio gyvenimą įsiveržia kančia ir sukrėtimas, o suaugusiųjų pasaulis tampa nebyliu stebėtoju.