Peras Pettersonas (g. 1952) – šiandien skaitomiausias pasaulyje Norvegijos rašytojas; jis ilgą laiką dirbo bibliotekininku, vertėju ir tik vėliau ėmė rašyti knygas. “Vogti arklius” – šeštasis jo romanas, tapęs tikra literatūros sensacija. Už šį romaną autoriui buvo skirta International IMPAC Dublin Literary Award premija, New York Times redaktoriai ir žurnalistai įtraukė jį į geriausių 2007 metais pasirodžiusių knygų penketuką. Knyga beveik provokuojamai lėta ir intymi; tarsi basomis kojomis eitum per svetimą pasaulį – berniukiškai aiškų ir senatviškai ramų. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege. Trunas atsisveikina su miestu; pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Pasitraukia į tipišką norvegišką vienumą. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką. Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip. Mintimis Trunas nuolat persikelia į aną vasarą: paskutiniąją, kurią praleido su tėvu. Auksinę, šiltą, pilną iš tėvo perimtos gyvenimo išminties, nutviekstą kaimynų šeimoje įvykusios tragedijos, tėvo meilės draugo motinai ir pašėlusio lėkimo per mišką ant vogto arklio. Aną tolimą vasarą, kuriai praėjus tėvas nebesugrįžo į šeimą. Tačiau… mes juk patys nusprendžiame, kada mums skauda, sako herojus. Todėl viskas ne tragiška, o ramu ir vyriška. Šiame skandinaviškai tyliame, išmintingame, rūsčiame romane vėl atrandame išsiilgtą šiaurietišką ramybę.